Apie „Yaga gathering“ sunku kalbėti racionaliai, labiausiai norisi tiesiog užrašyti visus jos lankytojų vienas kitam pasakytus šiltus žodžius ir susižavėjimo šūksnius. Kas lankosi šiame festivalyje ne pirmus metus, žino, kad niekur kitur Lietuvoje nerasi tokios ypatingos publikos, kuri pati nuaudė tą orą, kuriuo kvėpavau visą savaitgalį.

Švariausias festivalis Lietuvoje

Šiais metais festivalį jungė kosminė pokyčių ir virsmų tema. Renginį, pavadintą „Shapeshifting“, užplūdo fėjos, skrybėlėti džentelmenai, ragų karūnomis pasipuošusios nimfos. „O žinai, kartą aš „Yagoje“ mačiau elfu apsirengusį žmogų. Kitąmet ir vėl. Paskui dar kartą. Dabar esu įsitikinęs, kad tai greičiausiai ir buvo elfas“, – juokavo spontaniškai sutiktas nepažįstamasis.

Bet svarbiausia yra tai, kad kaukės tik pakeitė pavidalus, žmonių nuoširdumas ir atvirumas liko. „Yaga gathering“ jau seniai garsėja, kaip vienas mandagiausių ir švariausių renginių Lietuvoje. Greičiausiai taip yra dėl to, kad visi žino, ko susirinkę, beveik nėra žmonių, atvažiavusių tik šiaip sau. Nerašytos susibūrimo taisyklės paprastos – mylėti žmones (nesvarbu, pažįstami jie, ar dar tik tokiais taps), mylėti gamtą, palikti rūpesčius namie.

Itin sąmoningi renginio svečiai palengvina organizatorių darbą. Tiek miške, tiek prie scenų nebuvo matyti šiukšlių. Net mažiausią nukritusį popierėlį kas nors tuoj pat pakeldavo ir išmesdavo. Renginys, kaip ir praėjusiais metais, siūlė naudotis depozitiniais firminiais bokalais, tokiu būdu mažindamas taršą plastiku. Ekologija – vienas pagrindinių principų „Yagoje“ ir ši pusė išpildyta tikrai stipriai. Pasigedau tik atskirų šiukšliadėžių depozitinei tarai. Kad nereikėtų maišyti šiukšlių, kai kurie tiesiog kaupė tarą maišeliuose šalia palapinių ir išsivežė iš festivalio teritorijos patys.

Kosminių erdvių ilgesys arba ką man davė chill scena

Daugelis į „Yagą“ susirenka ne dėl muzikos. Labiau – dėl galimybės pagyventi bendruomenėje, kurioje jautiesi suprastas. Bet melomanai čia taip pat randa, ką veikti. Kasmet festivalis pristato rimtai suręstą muzikinę programą. Šiemet „Yaga“ užkūrė keturias scenas – main, chill, concept ir forest. Žanrų įvairovė „Yagoje“ vis dar savotiška naujiena. Toks sąstatas psy trance muzikos gerbėjų kieme gyvuoja tik antrus metus.

Kiekvienam melomanui savo žanro erdvė mieliausia, bet man šiemet (kaip ir praėjusiais metais) stipriausia pasirodė chill scena. Atvykusi penktadienio vakare spėjau išgirsti patį programos piką, Stellardrone pseudonimu pasivadinusio Edgaro Žakevičiaus viltingą kosminę odisėją ir po to sekusį norvegų duetą Circular. Pastarųjų programa harmoningai įvedė į naktį šiek tiek tamsesniu atmosferiniu skambesiu. Būtent šie momentai chill scenoje labiausiai priartino prie tos džiaugsmingos kitų pasaulių euforijos, kuri buvo justi praeitiemet scenoje pasirodžius Ulrich Schnauss.

Kita diena buvo ne ką prastesnė. Nors nuotaiką šiek tiek užgniaužė lietus (būtent šiam festivaliui geras oras yra tiesiog būtinas), net ir kaulus tirpdanti vėsa nesugadino grad_u, Ohrwert ir Vainqueur pasirodymų, tamsesnių, gilesnių ir drėgnesnių, nei penktadieniniai.

Concept – nesibaigiančių perversmų erdvė

Besąlygiška meilė chill scenai sutrukdė įsigilinti į tai, ką šiemet siūlė kitos. Vis dėlto, spėjau ne kartą aplankyti ir praeitų metų favoritę – concept erdvę, kur be muzikantų darbavosi ir performeriai, atskleidę dar daugiau užslėptų šios kosminės teritorijos sluoksnių. Daugelis atlikėjų, Electron Emitter rezidentai, performansų meistras Arma Agharta, Dubonautik (praeitais metais muzikos ir poezijos sinteze pataikęs tiesiai į širdį), Jaroška ir kiti jau buvo ne kartą girdėti, bet tai nė kiek nesumažino malonumo klausyti ir vėl. Šių žmonių kūrybiškumas kaskart atsiskleidžia vis kita forma.

Norą iššokti susikaupusią energiją main scenoje pajutau tik sekmadienį. Jau po visų paskaitų, konceptualių potyrių, eksperimentų ir chill‘o ramybės. Akivaizdu, kad saulė įkrovė ir „yagiečių“ saulės baterijas. Šokom taip, lyg rytojus niekada neišauštų, iš inercijos pamiršę, kad oficiali programa čia turėjo baigtis dar paryčiais. Bet kam rūpi, kai tokia nuotaika?

Efemeriški „Yagos“ miestai

Saulės nutviekstas smaragdinis main stage miestelis, kažkuo priminė miražą dykumoje. Panašiai efemeriškos buvo ir kitos „Yagos“ erdvės. Čia besilankantys supranta, dekoracijos ir šviesos – neatskiriama susibūrimo dalis. Šiemet jos tarsi sustingo svarbiame virsme ir kartais suabejodavai, ar tai, ką matai – tikra? Švytintis main stage miestas, susiliejantis su įkaitusiu oru, į dangų nutaikytas concept erdvėlaivis, laukiantis starto, ir vėjyje spragsinčios spalvotos chill scenos juostelės, kuriančios erdvę iš tarpų – visa sukurta taip, lyg spustelėjus mygtuką imtų ir įvyktų, užbaigtų savo ciklą.

Ar toks erdvės išpildymas pavyko (ne tik įvyko), objektyviai atsakyti sunku. Man pasirodė, kad praeitų metų sumanymai buvo arčiau gamtos, pagrindinės „Yaga“ gentainių vertybės, festivalio ryšys su erdve buvo glaudžiau išpildytas. Senbuviai greičiausiai tam pritars, naujakuriai iki kitų metų mintimis vis grįš į būtent tokią, besikeičiančiomis formomis išpildytą „Yagą“. Gal „Shapeshifting“ – tai užduotis ne tik susibūrimo dalyviams, bet ir pačiam renginiui, kuris taip pat kasmet virsta į kažką kita? Tai pamatysime sugrįžę į Varėnos miškus tik kitąmet, o kol kas lieka palinkėti visiems „yagiečiams“ sėkmingai grįžti į savo formas, kurios po kiekvienos „Yagos“ greičiausiai šiek tiek pakinta. Į gera.

Festivalio akimirkos: