Kadangi ex Žiežmarse dalyvavau praėjusiais metais, buvo smagu grįžti į prisijaukintą vietą ir palyginti du skirtingo formato renginius. Kurį laiką mini festivalio organizatoriai ieškojo savęs ir bandė į renginį diplomatiškai „sukišti“ viską, ką turi – ir gyvos muzikos sceną, ir elektroninę estradą (kreiviausio derinio titulas atitenka metalo ir regio mišrūnui, kuriame, laimei, dalyvauti neteko). Šie blynai, be abejo, buvo prisvilę. Susirinkus visų žanrų gerbėjams, nebuvo justi nei harmonijos, nei krypties. Vieni baisėjosi vienais, kiti baisėjosi kitais. Susirinko nedaug žmonių, o ir tos retos gretos sukosi tik techno aikštelėje, ratu aplenkiant kuklų gitarų mykimą indie roko scenoje.
Šiemet festivalis grįžo atsinaujinęs. Pakeitęs pavadinimą, organizatorių komandą ir line up‘ą. Daug vilčių į festivalį nedėjau, tiesiog norėjosi sugrįžti į tą pačią vietą ir su visais sveikintis. Teisingai sako, kuo mažiau tikiesi, tuo daugiau duoda. Atvažiavome anksti, penktadienį, vos atsidarius festivalio vartams. Tikėjomės būti pirmieji, bet palapinių miestelis jau buvo bepradedąs augti. Smagu, vadinasi, galima tikėtis daug įdomių žmonių. Kol susiradome jaukią vietą miške, „užsikūrė“ penktadieniniai stage‘ai. Pirmas vakaras žadėjo drum‘n‘bass ir tek-core terapiją. Tiesą sakant, nesu didelė šių žanrų gerbėja, todėl tikėjausi minimaliai pastraksėti ir daugiau laiko skirti socializacijai.
Buvo smagu prisiminti estradines medines grindis prie drum‘n‘bass scenos. Ne kas dieną pasitaiko sušokti ant tokio parketo vidury Lietuvos laukų.
Vis tik daugiausia laiko praleidau prie žymiai gausiau paruoštos tek-core scenos. Maloniai nuteikė garso sistema, optimaliai pritaikyta tokiai erdvei. Nereikėjo rėkti į kolegos ausį, norint aptarti pasirodančius atlikėjus, tačiau šokdama negirdėjau, kaip kas nors aptarinėja mane. Smagu. Kitas didelis pliusas keliauja už dekoracijas. Projekcijos ir kiek baugiai atrodantis kaukėtas žmogėnas, pakibęs tiesiai virš dj galvų atrodė įspūdingai. Matyti, buvo prikištos rūpestingos rankos. Atlikėjai tokio didelio įspūdžio nepaliko. Turiu pripažinti, šiuo klausimu esu šališka ir labiausiai laukiau šeštadienio išstojimų. Girdėjau kokybiškos muzikos, bet kas nelimpa, tas nelimpa. Įsiminė tik Lietuvos hardcore grando M1dlet pasirodymas. Buvo stipru, rimta, be jokių nereikalingų pamiauksėjimų. Vis dėlto, patirtis ir puikus muzikinis skonis daro savo. Išklausiusi jo pasirodymą ir pajutusi, kaip ant kūno dauginasi megztinių sluoksniai, nutariau ieškoti palapinės. Nuo šalia esančio tvenkinio kylantis šaltis kaulus laužė labiau, nei hardcore‘as.
Šeštadienį pavyko atsikelti padoriai anksti. Pirma stotelė – legendinis tiltelis prie žalumynais užžėlusio tvenkinio. Akimis iš karto ieškojau praeitais metais atrasto plausto – keturių sujungtų špižinių vonių. Buvo smalsu, ar kas išdrįs pakelti vonios bures. Nepatikėsit, bet išdrįso, ir ne tik bures, bet ir aparatus su visais didžėjais! Visą šeštadienį po tvenkinį išdidžiai plaukiojo reivo vonios su vis pasikeičiančiais grojikais. Per šventes retai paimu į rankas telefoną, bet šįkart filmavau, lyg rytojus niekada neišauštų. Buvo netikėta ir pasiutiškai smagu, o to ir tikiesi iš gero vakarėlio.
Organizatoriai dieną žadėjo ir kitokių pramogų – jogą, šokių turnyrą, Fifa 2018 seansą. Spėjau tik į šokius. Pasiryžau stebėti iki galo, kad ir kaip badytųsi vidurdienio saulė. Nueiti buvo verta dar ir dėl to, kad festivaliuose tokie turnyrai ne tokia ir dažna praktika. Likau patenkinta. Nors apie šokį išmanau nedaug, visada patinka stebėti žmones, kurie daro tai, ko pati nemoku. Nuvylė tik tai, kad visi šokėjai buvo įsikandę vieną stilių ir kiekvienu raundu pasikeitus muzikai sušokdavo beveik tą patį. Suprantama, tam vienam judesiui nugludinti reikia daug praktikos, bet žiūrovams „duonos ir žaidimų“ irgi reikia. Stebėję turnyrą turbūt sutiks, kad merginos „davė džiazo“ kaip pridera. Labiausiai įsiminė trečią vietą laimėjusi Karolina ir neįprastu merginai stiliumi nudžiuginusi Aistė. Važiuojam toliau.
Koncertų laukimas paliko erdvės dar vienam nutūpimui ant tilto. Šįkart į vonią atsikraustė Rastadienių rengėjas Doctah Jahngle ir...iškart suprato, ko reikia optimaliai šventei. Vonia prabilo legendiniais 90 – ųjų šokių hitais, o ant tilto nekantriai ėmė trypti spalvoti reiveriai. Laiko vonia. Desertui, kaip vyšnia ant torčiuko, patiektas Technohead „I Wanna Be a Hippy“. Sentimentalioji mano pusė liko paglostyta, ačiū voniai ir jos varikliams prie pulto. Šiam stebuklui nutilus, teko ieškoti kitų užsiėmimų. Techno estrada vėlavo.
Gal ir gerai, kad vėlavo. Nes tiek lauktoje, naktį sapnuotoje, joje pasigirdo tik abejotini bandymai imituoti techno muziką. Geriausiu atveju buvo girdėti užuominos į tech house, šiek tiek electro priemaišų. Pašnekėjusi su dar keletu laukiančiųjų supratau – reikalai tikrai prasti. Sukau šturvalą link psy-trance. „Yaginės“ dekoracijos teikė vilčių, kad nuo šiol viskas bus tik gerai. Labiausiai laukiau vėlgi lietuvio, Dj Saga, pasirodymo. Šis atlikėjas pelnė pagarbą visų reiverių širdyse, be to, visada žavėjausi jo bendravimu su publika – visada su šypsena, nebijantis eksperimentuoti, nuolatiniam judesy. Šiek tiek nuoširdumo ir paprastumo daro stebuklus. Gaila, kad su tam tikra šlove ateinanti poza daugelyje tai nugesina. Sagos išstojimas nenuvylė, bet ir nenustebino. Esu girdėjusi ne vieną jo pasirodymą, visada laukiu juostų vakarų, tad šis psy derinukas pasirodė kiek per šaižus. Gamtoje norėjau aptakesnių garso formų, bet vėjo į suknelės atlapus spėjau prigaudyti. Vakaro pradžiai užteko.
Deja, viltis išgirsti kokybiškos techno muzikos taip ir nesuspindo. 4 ryte jau nešiau vėliavas į miegamąjį rajoną. Matyt, būsiu pasiskubinusi, nes ryte visas camp‘as čiauškėjo apie tai, kaip gerai pasirodė Anna Hanna ir apskritai pasijutau praleidusi viso savaitgalio įvykį. Ką gi, gal dar kas nors pasidalins tų stebuklų video. Būsiu dėkinga. Galiu tik paantrinti, kad 8 ryte nubudau nuo ausį įkvepiančių garsų. Senkant vakarėlio baterijai dar pavyko išgirsti šį tą prasmingo. Dėl šios priežasties namo neskubėjom ir sekmadienio dieną praleidom tarp yrančių scenų ir zujančių organizatorių.
Baigiant pora žodžių apie visą festivalio fauną ir florą. Vietai – dešimt baldų. Jei pavyks ją išsaugoti iki kito festivalio, apsilankysiu čia dar kartą. Erdvių išdėstymas taip pat pagirtinas. Palei pagrindinį taką išdėliotos erdvės lengvai randamos. Į svetimą palapinę pasiklydusi taip pat neįlipau. Maitino sočiai, liko patenkinti ir mėsėdžiai, ir vegetarai. Vis tik, norisi pabambėti dėl prigimtinių žmogiškų poreikių. Festivalių praktika rodo, pastatyk daugiau biotualetų ir ežiukai miške tau padėkos. Kadangi visoje teritorijoje radau tik 4, o pora apskritai buvo išslapstyti pakampėmis, nedrįsau pagalvoti, kiek reisų buvo padaryta į mišką ar už krūmų. Galbūt organizatoriai nesitikėjo sulaukti tiek svečių, bet verčiau tikėtis pozityvo, nei kelionės „į minusą“, tad palinkėčiau kitais metais ruoštis didesniam festivaliui. Dėl to, kad jis vyks ir surinks dar daugiau publikos neturiu abejonių.
