Kas jie?
Viskas prasidėjo 1981 metais, kuomet keturi pretenzingi jaunuoliai iš Jungtinės Karalystės išleido albumą „Speak and Spell“. Titulinė „Just Can’t Get Enough“ su lengva, greitai įsimenančia melodija iš karto rado vietą tiek radijo stotyse, tiek šokių aikštelėse. Tiesa, Vince’as Clarke’as, vienas įkūrėjų, nusprendė palikti grupę savo dėmesį sutelkdamas į duetą „Yazoo“, o po to į „Erasure“, kuriems Vingio parke pernai buvo patikėta apšildyti Robbie Williamsą. Vince’ui sekėsi sąlyginai neblogai, kai „depešai“ tiesiogine to žodžio prasme ėmė dominuoti visame pasaulyje.
Pačių „depešų“ tuometinis įvaizdis šiandien atrodo juokingai – nuo močiutės dovanotų megztukų iki neskoningų tinklinių marškinėlių. Žinoma, pasirodymų ašimi tapdavo judesiai, legendinio apžvalgininko Kazimiero Šiaulio 1988 m. apibūdinti kaip „trečiosios kategorijos Travoltos šokio judesiai“, kuriuos atlieka, kaip rašoma, Deivis Geihenas.
Bėgant metams viskas klojosi dar geriau. Vis sėkmingesni albumai, vis didesni koncertiniai turai ir visuotinis pripažinimas. „Construction Time Again“, „Some Great Reward“ , „Black Celebration“ parduodami milijoniniais tiražais, o vėliau sekę dešimtmečių sandūros albumai „Music for the Masses“, „Violator“ ir „Songs of Faith and Devotion“ iki šiol laikomi esminiais grupės darbais, turbūt uždirbusiais pragyvenimui iki pat gyvenimo galo.
Vis dėlto, didžiulė šlovė pamažu ėmė kišti koją. Grupę jos šlovės viršūnėje paliko vienas esminių narių Alanas Wilderis, o vėliau priklausomybės ir psichologinės problemos ėmė, tiesiogine to žodžio prasme, ne kartą žudyti ir Dave’ą Gahaną, Dėl keturis kartus pasikartojusių susidūrimų su mirtimi medikai Gahaną praminė „katinu“.
Juodžiausią laikotarpį grupės istorijoje užbaigė 1997 m. albumo „Ultra“ pasirodymas ir naujasis tūkstantmetis, į kurį „depešai“ žengė pasiruošę alinančioms gastrolėms ir griežtai koncertinei rutinai. Įdomi detalė, kad pastarojo albumo leidybos teises Lietuvai įsigijo ir vietinė „Garsų pasaulio“ įmonė.
Kas, maždaug, 4 metus po albumą iškepantys atlikėjai kas kartą jį palydi metus ar ilgiau trunkančiomis gastrolėmis. 2017 metų duomenimis „depešai“ iš koncertų susirinko 68 mln. JAV dolerių ir daugiausiai uždirbančių atlikėjų 10-uke rikiuojasi 5-oje vietoje aukščiau praleisdami „Guns N’Roses“, „U2“, Justiną Bieberį ir „Metallica“.
„Depeš Mod“, taip jų pavadinimą rašydavo sovietiniai žurnalistai, manija Lietuvoje vėlavo dėl tuometinio režimo ir savo olimpą pasiekė jau atkūrus Lietuvos valstybę. Visame postsovietiniame bloke ėmė kurtis prijaučiančios „depešistais“ vadinamos subkultūrinės grupelės, fanų klubai ar net teminiai barai, kaip tai nutiko Taline ir Rygoje.
Grupės vadyba į populiarumą Baltijos šalyse atkreipė dėmesį, nors pirmi grupės vizitai Baltijos šalyse Lietuvą aplenkė – koncertai 1998 metais rengti Jūrmaloje ir Taline. Vilnius savo herojų sulaukė tik „Exciter“ turo metu 2001 metais. Tiesa, su pakartojimais 2006, 2013 ir, žinoma, 2018 metais. 2009-aisiais taip pat planuotas koncertas dabar jau nebeegzistuojančiame „Žalgirio“ stadione. Deja, tą kartą liga užpuolė Dave’ą Gahaną ir dalis „Tour of the Universe“ koncertų, tarp jų turėjęs vykti Vilniuje, buvo atšaukti.
2013 metais šiltas liepos pabaigos vakaras Vingio parke didžiulei miniai įsiminė ilgam. Kai kurie šio renginio dalyvių, paklausti apie būsimą dalyvavimą koncerte „Siemens“ arenoje, teigė, kad geriausią „depešų“ koncertą jau matė būtent tą šiltą liepos vakarą.
Muzika masėms: ir seneliams, ir tėvams, ir vaikams
2016 metų pabaigoje tiesiogiai transliuotoje spaudos konferencijoje Martinas Gore’as, Dave’as Gahanas ir Andy Fletcheris pranešė apie naująjį albumą „Spirit“, kurį lydės ir didžiulės gastrolės. Gerbėjų liūdesiui, tą kartą tarp paskelbtų miestų nei Vilniaus, nei Kauno, nei Rygos nebuvo.
Tiek gerbėjai, tiek muzikos pasaulio žinovai nujautė, kad ir šis turas neapsieis be koncerto Lietuvoje. Gandai turo pratęsimą ir koncertą Lietuvoje ėmė sklisti pernai metų vasarą. Pusmetis laukimo ir gerbėjų taip laukta vasario mėnesio diena atėjo.
Dar gerokai prieš koncertą arenoje darėsi tiršta nuo didžiulės masės žmonių. Daliai teko palūkuriuoti prie įėjimo į areną, o kai kurie vietas užsiėmė ir nuotraukomis internete dalinosi... nuo ankstaus ryto. Viskas dėl galimybės legendas pamatyti iš kuo mažesnio atstumo. Vienos didžiausių visų laikų grupės rinkosi pažiūrėti skirtingos kartos klausytojų. „Depešų“ muzikinė kalba toli gražu nėra pasenusi ir įtraukia naujas klausytojų kartas.
Sausakimšai salei įžanginį foną davė amerikiečiai „Black Line“. Šių atliekama muzika turi tiek „depešams“, tiek „Kraftwerk“, tiek „Nine Inch Nails“ būdingų akcentų. Sujungus šias tris grupes turbūt gautume panašų rezultatą, kurį atlieka „Black Line“.
Vos 2 metus egzistuojantys industrinio roko ir elektroninės muzikos atstovai griežtai laikėsi jiems numatyto plano – per daug neišsiskirti ir neužgožti tų, kurie ir pardavė 99 ar visą 100 procentų bilietų. Tokia apšildančiųjų muzikantų dalia – šiek tiek prailginti koncerto laiką ir stengtis nebūti nušvilptiems pagrindinių vakaro žvaigždžių nesulaukiančių žiūrovų. Atrodo, pavyko įvykdyti abi užduotis.
Trumpa pertrauka, kurios metu pats darbymetis aptarnaujančiajam personalui, o publikai – laikas apsirūpinti gėrimais, pašnekesiams ir kitiems malonumams. Kaip ir priklauso didelei grupei, „depešai“ susitempė technikos septyniais sunkvežimiais. Scena, kaip ir priklauso tokio masto grupėms, atrodo ištaigingai – su papildomais ekranais, instrumentais ir podiumu į minią jo didenybei Dave’ui Gahanui.
Šviesos pritemo, pasigirdo įžanginiai garsai ir scenoje Martinas Gore’as, Andy Fletcheris, Dave’as „Katinas“ Gahanas bei dar keletas muzikantų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra laikomi pilnaverčiais grupės nariais.
Koncertą pradėjo mažiau žinomas „Going Backwards“ iš naujausiojo albumo, po to sekė geriau žinomi „Ultra“ hitai „It’s No Good“, „Barrel of a Gun“. Mandagumo gestas – pasisveikinimas su publika. Žmonės kalba, kad tai yra pati sunkiausia dalis tokio kalibro muzikantui. Pasitaiko atvejų, kuomet Vilnius tampa Ryga, o Ryga persikelia į Maskvą. Būna, bet ne šį kartą.
Kaip iš anksto suprogramuotas kompiuteris
Šou tęsiasi, keičiasi garderobas, o koncertinis turinys nuo naujesnių hitų pamažu persirita į geriausius grupės laikus. Kaip atrodytų „Depeche Mode“ koncertas be „Enjoy the Silence“, „Never Let Me Down Again“ ar „Personal Jesus“? Tokių nebūna. Nors tikiu, kad pati grupė mielai tai imtų ir padarytų – tuos pačius tekstus rutiniškai kartoti trisdešimt metų turbūt nėra toks malonus darbas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Depešai“ dalino vieną kūrinį po kito, lakoniškai bendravo su publika, garsinę dalį pildė vaizdais. Buvo ir „Precious“, ir „A Question of Time“, ir „Everything Counts“, ir, teksto autoriaus laimei, „In Your Room“ buvo. Dainų sąrašus galima rasti internete.
Gahano vietą prie pagrindinio mikrofono keletą kartų keitė pagrindinis dainų kūrėjas ir tikrasis lyderis Martinas Gore’as. Jam tenka įdainuoti lyriškesnius gabalus, kuriuos jis atlieka arba visiškai solo, arba su vienu pritariamuoju instrumentu. Įprastai Martino dainos būna labiausiai jaudinantys epizodai koncertuose.
Publika šėliojo su kaupu, bet tai nėra išskirtinis ir unikalus lietuvių publikos bruožas. „Depešistai“ visur panašūs, visur šėlsta ir visur jų itin daug. Tiesa, Vilniuje šį kartą jų per pusę mažiau nei 2013-aisiais Vingio parke. Tada susirinko 30 tūkstančių.
Pagrindinę dalį užbaigė dvi vienos iš geriausių koncertinių dainų - „Enjoy the Silence“ ir „Never Let Me Down Again“. Kaip ir prieš daugiau nei ketverius metus, taip ir šį kartą „mėgautis tyla“ neleido kurtinantis minios choras. Per paskutinįjį Gahanas dirigavo iškilusiam rankų miškui ir taip kūrė įspūdingą vaizdą. Po to sekė netikras atsisveikinimas po kurio niekas neskubėjo skirstytis. Žinojo, kad grįš. Visada grįžta.
Dar 3 hitai ir dabar iš tiesų viską užbaigiantis „Personal Jesus“, kurio salėje nežinojo nebent... Nesąmonė, žinojo visi. Lygiai dvi valandos ir daugelio taip nelaukta pabaiga atėjo, gražino į realybę, kurioje jau laukė apmokestintoje rūbinėje paliktas paltas.
Atrodo, kad viskas lyg ir gerai, puikus koncertas, grupė skėlė nepamirštamą pasirodymą, visi be žado. Tačiau buvo tam tikrų dalykų, kurie krito į akis. Pirmiausia – nuovargis, kurį bandoma paslėpti po teatrališka šypsena. Vis vangesnis darosi veiksmas pačioje scenoje, o dalį dėmesio gudriai nukreipia vaizdai ekrane. Iš veidų galima išskaityti apie sunkų muzikantų darbą, kadaise žalingą gyvenimo būdą ir sparčiai artėjantį „depešų“ saulėlydį. „Kaip seniams visai neblogai“, - vargu ar geras komplimentas bet kuriai grupei, o ypač Gahanui su kompanija.
„Depeche Mode“ koncertai yra kaip iš anksto užprogramuota kompiuterio veiksmų seka. Jie turi scenarijų, tą patį dainų sąrašą. Tereikia įterpti teisingą komandą su to miesto pavadinimu ir viskas veiks be priekaištų. Šiemet jie tai kartojo net 21 kartą, o pernai tai tęsėsi 89 vakarus. Viso šiame ture – jau 110 kartų ir tai dar ne pabaiga. Kai kuriuos dalykus (judesius, dainas, emocijos, frazes, bisus, juokelius) koncertuose tenka kartoti 30 ir dar daugiau metų. Įsivaizduojate?
Aukščiausios klasės atlikėjai dažnai kartoja, kad stiprybės semiasi iš koncertuose besilankančių daugiatūkstantinių gerbėjų minių. Jei tai tiesa, o ne dar vienas mandagumo gestas, tuomet „depešams“ tikrai labai pasisekė.
