„alt-J“ tapo ketvirtu muzikiniu vardu Vilniuje, kurie savo kolekcijoje turi vieną labiausiai vertinamų „Mercury“ apdovanojimų, teikiamą Didžiosios Britanijos atlikėjams. Šis grupei skirtas už itin sėkmingą debiutą 2012 metais pavadinimu „An Awesome Wave“, kuris ir iškėlė grupę į didžiųjų festivalių scenas. Kiti šio apdovanojimo nominantai Vilniuje lankėsi prieš metus („The xx“) arba prieš beveik du su pakartojimu pernai. Taip darė Benjaminas Clementine’as. Kartą „Lofto“ scenoje rodėsi ir „Young Fathers“.
Tarp pretendenčių į apdovanojimą šiemet kritikų buvo minima ir Marika Hackman, kuri lydi „alt-J “ viso šio Europos turo metu. Iš pirmo žvilgsnio į Patti Smith panaši atlikėja scenoje kuria lyg ir niekuo neišsiskiriančias roko kompozicijas - aštrūs gitariniai pasažai ir itin išraiškingas vokalas.
Kita jos pusė išsiskiria gana energingais gyvais pasirodymais ir užtikrintu sceniniu pasirodymu, kuris nevisada būdingas mažiau ryškioms ir didžiųjų šešėlyje besislepiančioms žvaigždėms. Kuklus apšvietimas, dar kuklesnė vėliava, ant kurios puikavosi atlikėjos vardas, tebuvo įžanga į pagrindinį šviesų ir garsų spektaklį.
Šių žaibiškai prieš penkmetį išgarsėję britai nepagailėjo. Scena buvo išklota savotiškais šviesos koridoriais. Kažkas panašaus į tai, ką savo koncertuose pasitelkia „Nine Inch Nails“. To, kas buvo atliekama koncerte trijų, viso labo trečią dešimtį skaičiuojančių, vaikinų neįmanoma supainioti su niekuo.
Grupės pavadinimas „alt-J“ iš tiesų yra MacBook kompiuterių kombinacija atvedantį į trikampį (∆). Kitaip tariant, grupės pavadinimas neatsiejamas nuo hipsteriškosios subkultūros. To nesibodi nei grupė, nei, turbūt, į koncertą susirinkusi publika, nuo kurios salė buvo sausakimša.
Vyrukų iš Lidso muzika tikrai gali patikti ne visiems. Sintezatorius, gitara, būgnai ir keletas balsų, iš kurių įsimintiniausias grupės gitaristo Joe Newmano. Šio vokaliniai gebėjimai kartais primena katės kniaukimą. Dėl to grupei neretai „kliūva“ – internete galima rasti nepiktų parodijų.
Pasirodymo metu gana statišką muzikantų elgesį kompensavo šviesų efektai. Ir nieko keisto, nes grupės muzika nė iš tolo neprimena ikoninėmis tapusių ir intensyviais pasirodymais garsėjančių roko žvaigždžių šou. Ryškesni judesiai čia netiktų. „alt-J“ yra lyg savo laikmečio paveikslas, kuriame vis dar dominuoja melancholiški garsai. Nesutinkate? Paklausykite naujausių Nicko Cave’o, „Radiohead“ ar „Future Islands“ darbų.
Koncerto trukmė ir dainų sąrašas fiksuotas. Tai reiškia, kad scenografija, šviesos griežtai dera prie muzikos ir nesikeičia viso turo metu . Koncerto esmę sudarė, kaip ir galima tikėtis, kol kas tik trijų albumų medžiaga, kurių kiekvienas ženkliai skiriasi savo tema, turiniu ir nuotaika.
Viso – 20 kūrinių, iš kurių garsiausi „Something Good “, „Fitzpleasure“, „Matilda“, kurį grupės narys Gusas išskyrė kaip labiausiai nusibodusį. Kūriniai iš naujausiojo „Relaxer“ jau spėjo įsiminti ir didžiajai daliai publikos. Jų atlikėjai negailėjo.
Dėmesį kaustantis koncertas truko 90 minučių, o jį, kaip ir visą turą, užbaigė vizitine kortele tapęs „Breezeblocks“. Kelionę išvarginti atlikėjai (4 koncertai per 5 dienas) patraukė kelių savaičių poilsio, po kurio seks dar visa eilė koncertų ir nauji, vis kitaip skambantys įrašai. Tiesa, dar žadėjo aplankyti Vilniaus senamiestį. Tikimės, spėjo.
Drąsiai koncertą galima laikyti vienu aktualiausių šiemet. Kodėl? Nes grupė šiuo metu išgyvena turbūt didžiausią savo populiarumo bangą ir užima reikšmingas vietas didžiausiuose festivaliuose. Kodėl reikalingiausias? Nes tokios žvaigždės tik įrodo, kad Lietuvoje surinkti pilnas sales gali ne tik šeštą ar septintą dešimtį skaičiuojantys dinozaurai.
