Internete vis dar galima rasti telefoninių vaizdo įrašų, kur Benjaminas Clementine’as Paryžiaus metro groja keleiviams. Tai, kad „The New York Times“ jį išrinko vienu iš „genijų, lėmusių kultūrą 2016-aisiais“, „Burberry“ pasirinko mados namų veidu, o britų muzikos kritikai įvertino prestižiniu „Mercury“ prizu, skamba kaip daugiau, nei kas nors galėjo svajoti.
Bet visa tai jau tampa istorija. Šiandien Benjaminas Clementine’as dar kitoks: jis išleido avangardinį antrąjį albumą „I Tell a Fly“, dirbo su vienu garsiausių britų muzikantų Damonu Albarnu ir jo grupe „Gorillaz“ bei, svarbiausia, išmoko rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Visų pirma – drauge dainininke ir dainų autore Flo Morrissey.
2016-aisiais Clementine’o koncertas įvyko gegužę, prieš pat paaiškėjant Lietuvos „Eurovizijos“ nugalėtojui. „Eurovizijos“ karštinės pagautai Lietuvai Clementine’as priminė, kad muzika gali būti, ir visų pirma yra, kitokia. Daug mažiau prašmatni, rodanti nesufabrikuotus jausmus ir pasakojanti tikras istorijas“, – rašėme tada. O ką jis mąsto dabar?
– Prisimenu, prieš tavo koncertą Vilniuje žmonės buvo paprašyti išsijungti mobiliuosius telefonus, nefotografuoti ir nefilmuoti – it teatre. Tiesa, buvo taip gražu, kad nors kelių sekundžių nefilmuoti buvo sunku. Kaip žiūri į telefonų jūrą per koncertus?
– Tai žmonių pasirinkimas: filmuoti, ar ne. Bet koncertas visų pirma yra gyva patirtis. Nemanau, kad po 20 metų turėsime mobiliuosius telefonus, tokius, kokius turime dabar. „Instagram“ ar „Facebook“ dings, neturiu dėl to jokių abejonių. Nes toks yra gyvenimas. Mes keičiamės ir dėl to galime judėti į priekį. Vieną dieną dabartiniai socialiniai tinklai mums nusibos ir bus pereita prie kitokių būdų bendrauti.
Nenoriu, kad mano muzika būtų per daug paliesta išorinių faktorių. Į koncertą eini gauti naujos patirties. Jeigu koncerto metu žiūri į telefoną ir darai nuotraukas – tada negali patirti paties koncerto. Reikia rinktis.
– Tavo naujas albumas labai avangardiškas, dar toliau nuo tradicinės radijiškos muzikos nei pirmasis. Nieko panašaus dabartinėje populiariojoje muzikoje negirdžiu. Turbūt galėtum kurti popdainas, jei norėtum – bet nenori. Kodėl?
– Nes man rūpi muzika. Nes pavargau girdėti keturias ketvirtines. Šis metras yra visur. Juk galima groti kitaip: trijomis ketvirtinėmis, penkiomis. Muzika gali būti kitokia. Aš netikiu „dainomis“. Žmonės galvoja, kad daina yra „stulpelis-priedainis-stulpelis“. O man atrodo, kad lėktuvo skridimo garsas irgi yra daina.
Galbūt ir galėčiau kurti populiaresnio skambesio dainas. Bet tai nereiškia, kad jos taptų populiariomis. Klausytojai, žiniasklaida – jeigu jie norės padaryti mano muziką populiaria, tai ir padarys. Kas nors gali parašyti ypač populiaraus skambesio dainą, bet jeigu žiniasklaida nuspręs, kad ji neverta populiarumo, tai nieko ir nebus.
O aš tiesiog rašau dainas taip, kaip rašau. Galbūt kitame albume bus daugiau dainų, kurios skambės lengviau klausomai. Bet tai būtų dėl to, kad pats pasikeisiu ir to norėsiu. Tai bus naujas albumas ir naujas požiūris. Tikiu menininko pasirinkimu, tikiu, kad kuri pirmiausia dėl savęs. Kuri tokią muziką, kurią nori, kurią pats mėgsti. Mano antrasis albumas yra toks, kokio norėjau.
– Įdomu iš kur ateina tavo įkvėpimas. Viename interviu sakei, kad jau eidamas į mokyklą mėgai operą. Tai nėra įprasta vaikams. Tavo muzikoje ir šiandien girdi daug klasikinės muzikos įtakos.
– Man atrodo, kad vaikui ar paaugliui mėgti operą yra visiškai normalu. Daug kas ją mėgsta, tik bijo tai pasakyti. Dalis žmonių mano, kad mėgti operą reiškia būti homoseksualiu. Dėl to vaikai bijo prisipažinti, kad jiems patinka klasikinė muzika. Jei mokykloje pasakai, kad mėgsti klasikinę muziką, iš tavęs tyčiojasi. Kalbu iš patirties.
– Iš tavęs tyčiojosi mokykloje?
– Žinoma. Iš manęs šaipėsi, kad mėgau klasikinę muziką. Bet tai tikrai buvo muzika, kurios klausiausi. Kitokia man nelabai ir rūpėjo. Taip buvo ir dėl to, kad mano tėvai galvojo, jog popmuzika yra velnio muzika. Tad klausiausi klasikinės. Pamilau Debussy ir kitus kompozitorius. Grįžęs po pamokų iš karto sėsdavau prie pianino. Grodavau klasikinę muziką ir man tai buvo nuostabu.
– Esi sakęs, kad vaikams Anglijoje patyčios yra problema nr. 1. Apie tai dainuoji naujo albumo kūrinyje „Phantom of Aleppoville“ kuriame sujungi pabėgėlių ir patyčias patiriančių vaikų istorijas. Ar tikrai Britanijos mokyklose patyčios taip išplitę?
– Situacija baisi. 1993-aisiais 2 metų berniukas Jamesas Bulgeras buvo mirtinai sumuštas Mančesteryje. Tai padarė du 10-mečiai vaikai. Jungtinė Karalystė nėra karalystė. Tai nėra rojus. Tyčiojamasi ne tik mokyklose bet apskritai – pavyzdžiui, iš moterų. Jei leidi, kad iš tavęs tyčiotųsi, gali būti sužlugdytas. Tai labai svarbi tema, noriu apie ją kalbėti savo muzikoje.
– Kaip sekėsi dirbti su Damonu Albarnu, kultinių Britanijos grupių „Blur“ ir „Gorillaz“ nariu? Savo albumą prodiusavai jo studijoje. Taip pat kartu įrašėte dainą „Hallelujah Money“. Ar Damonas tau buvo svarbi figūra augant kaip muzikantui? Kaip apskritai pradėjote dirbti kartu?
– Tiesą sakant, nežinojau jo anksčiau. Buvau girdėjęs jo muziką, bet apie jį patį nežinojau nieko. Damonas pats sukontaktavo su mano vadybininku, norėdamas įrašyti dainą. Jis šaunus – ir labai atsidavęs kūrybai. Visada kuria. Man tai patinka.
– Kiek tau apskritai rūpi pinigai? Anksčiau sakei, kad lig šiol nesi išleidęs 25,000 svarų, kuriuos laimėjai už „Mercury“ prizą.
– Vis dar nesu jų išleidęs. Bet daina „Hallelujah Money“ buvo ne apie pinigus, o apie darbą. Mes visi dirbam taip sunkiai, kad turėtume pinigų – bet kas iš jų?
Garantuoju tau: kurti tokią muziką, kokią kuriu, galiu tik todėl, kad kažkada visai neturėjau pinigų. Žinau, kad jeigu ir liksiu be pinigų, vis tiek galėsiu išgyventi. Jaučiuosi laisvas. Žinau, kad gyvenimas be pinigų manęs nesužlugdytų. Dėl to kuriu savą muziką ir ja tikiu. Nekuriu muzikos, kad uždirbčiau pinigų. Norėčiau, kad taip ir liktų.
– Noriu paklausti tavo nuomonės apie madą. Esi grojęs „Burberry“ kolekcijos pristatyme, scenoje visada atrodai puikiai, vilki žavingą paltą. Mados pasaulis turi daug glamūro. Sunku įsivaizduoti skirtingesnę aplinką lyginant su ta, iš kurios atėjai, kai grojai metro ar Paryžiaus gatvėse. Ar patogiai jautiesi, pavyzdžiui, kolekcijos pristatyme?
– Visada jaučiuosi it ateivis, nesusietas su jokia specifine vieta. Kai tai pasakau, žmonės galvoja apie valstybes. Bet aš kalbu apie skirtingus pasaulius: mados, sporto. Mūsų dideliame pasaulyje yra daug mažų pasaulių. Kai į juos ateinu, visada save blokuoju. Tad kai pasirodau, pavyzdžiui, mados renginyje, iš tiesų aš ten nesu. Fiziškai – taip. Bet savo galvoje esu kitame pasaulyje.
Tiesa, planuoju palikti „Burberry“. Bet jie yra puikūs žmonės. Prieš pradėdamas ką nors bendra daryti su kitais žmonėmis, pažiūriu ar jie neišnaudoja savo darbuotojų, nueinu į parduotuvę ir pažiūriu į žmones, kurie ten dirba, kad įsitikinčiau, kad tai yra gera vieta. Su „Burberry“ buvo taip. Nenusivyliau jais.
– Kartu su savo drauge dainininke ir dainų autore Flo Morrissey greitai tapsite tėvais. Koks jausmas, tai žinoti?
– Tai įspūdinga. Bet kartu esu labai praktiškas žmogus. Tad kol kas dar apie tai daug negalvoju. Dalykų imuosi tada, kai jiems ateina laikas. Kai jis ateis, reikės elgtis atsargiai. Bet šou turi tęstis.
Tiesiog, toks yra gyvenimas. O viskas, ką turi daryti su gyvenimu – tai jį mylėti. Pats negavau daug meilės augdamas, tad galbūt dėl to noriu jos kuo daugiau duoti kitiems. Dar prieš kelis metus nebūčiau pagalvojęs, kad galiu atsidurti tokioje padėtyje. Nemaniau, kad sulaukęs 30-ies apskritai būsiu gyvas. Porą kartų bandžiau nusižudyti. Bet dabar žvelgiu toliau. Pradėjau matyti daugiau negu aš pats. Galiu nebegalvoti apie save, o galvoti apie kitus. Tai iššūkis sau, bet kartu – geriausias dalykas, kuris man nutiko. Mano gyvenimas dabar sukasi ne apie mane patį, bet apie kitus. Ir tai yra nuostabu.
Koncerto Lietuvoje akimirkos:
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |
