Per kelias savaites Vilniaus publika turėjo galimybę pamatyti ir išgirsti net du iš populiariausių pasaulio disko žokėjų trejetuko. Rugsėjo 9 dieną Vilniaus ledo rūmuose festivalio "Pure Future" antroje dalyje pasirodė Nr.3 DJ Sasha. Po savaitės "Gravity" klube plokšteles suko vyrukas iš puikios downtempo ir triphopo grupės "Nightmares on Wax". Šeštadienį, rugsėjo 24 dieną, "Galaxy" klube pasiturintys gerbėjai turėjo galimybę linksmintis su oficialiu pasaulio disko žokėju Nr.1 DJ Triesto.
Neseniai Berlyne galėjau išgirsti Nr.2 Paul Van Dyk ir dabar turėčiau išsamų šiuolaikinio DJ pasaulio viršūnės vaizdą. Pratingėjau visus tris, nes klausytis, kaip gerai jie moka parinkti ir sujungti įrašus, gali būti įdomu nebent kietiems disko žokėjams arba elektroninės šokių muzikos maniakams. Tiesa, dauguma jų ne tik miksuoja, bet ir kuria originalią muziką, tačiau tai - visai kitas reikalas.
Penktadienį, rugsėjo 23 dieną, prie Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) vyko IX Baltijos tarptautinio meno trienalės "Black Market Worlds" atidarymas. Nustebino susirinkusių šiuolaikinio meno gerbėjų gausa. Trienalės dalyvių, jų draugų ir gausiai susirinkusių puspankių minia užtvindė visą gana platų šaligatvį. Įdomu, kas privertė mažamečius kliunkius pliumpius nulipti nuo jų pamėgtos bastėjos tvoros ir masiškai atvykti prie ŠMC.
Pasirodo, viskas labai paprasta - per atidarymą buvo dalinamas alus. Nesiimu vertinti parodos eksponatų, bet ŠMC vidiniame kiemelyje susigrūdę alaus mėgėjai atrodė labai meniškai. Nemokamo "Carlsberg" butelio negavę lankytojai galėjo patenkinti estetinių pojūčių troškulį stebėdami bakchanalijos vaizdą iš visų kiemelio-akvariumo pusių.
Kitą dieną, šeštadienį, "Black Market Worlds" pristatė menininko iš Niujorko Rosso Cisneroso paskaitą ir bokso mačą "Nelegalūs miestai, nelegali kalba". Kaip ir dera paskaitai, ši buvo labai nuobodi. Daugiau tikėtasi iš sportinės meno akcijos.
Deja, sporto aistruolius menininkai nuvylė savo principiniu nenoru atlikti pagrindinį bokso varžybų tikslą - daužyti vienas kitam veidus. Galėjo bent šiek tiek pasiaukoti meno vardan. Rungtynių nesportiškumą ir agresijos stoką iš dalies kompensavo autentiškas ringas su rūkstančiais iš po jo dūmais, tikrų tikriausias bokso teisėjas ir smagus baltarusių grupės "Drum Ecstasy" būgnijimas.
Beveik tuo pačiu metu merdėjančiuose Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose vyko art/progressive roko grupės "Arena" koncertas. Jos buvę ir dabartiniai nariai grojo žinomiausiose neo-prog (naujo progresyvaus) roko grupėse "Marillion", "Pendragon", "IQ" ir "Shadowland". Jaunystėje labai mėgau ir dabar tebemėgstu senus, "klasikinius" šio stiliaus įrašus, tačiau aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios neo-prog atgimimas jau tada panašėjo į karikatūrą.
Šiuolaikiniai "artistiško" roko tradicijų tęsėjai atrodo dar liūdniau. Nei kompozicijų stilistika, nei kūrinių tematika per daugelį metų nei kiek nepasikeitė, o muzikavimo kokybė nė iš tolo neprilygsta "Yes", "Genesis" ar "Gentle Giant" virtuoziškumui.
Nors "Arenos" muzikantai yra neblogi profesionalai, klausyti jų kūrybos buvo ne tik neįdomu, bet ir sunku. Gal neigiamai nuteikė apgailėtinas kadaise labai gyvybingos salės vaizdas, gal negausi ir stipriai senstelėjusi publika. Liūdniausiai atrodė "Arenos" vokalistas, tarsi mėgdžiojantis Fishą, kopijuojantį jauną Peterį Gabrielį.
Gražiu savaitgalio pabaigos akcentu tapo nepretenzingas, bet labai mielas džiazo koncertas "Rudens introdukcija" Bernardinų bažnyčioje. Šiuo renginiu anonsuotas netrukus vyksiantis festivalis "Vilnius Jazz". Lino Rimšos (vargonai) parengtą programą atliko žinomi Lietuvos džiazmenai Liudas Mockūnas (altinis saksofonas ir bosinis klarnetas), Skirmantas Sasnauskas (trombonas), Vytis Nivinskas (kontrabosas) bei dažnas festivalio svečias iš Japonijos Ryoji Hojito (fortepijonas, pučiamieji ir perkusija).
Didžiąją programos dalį sudarė ramūs, rudeniniai cool džiazo stiliaus Lino Rimšos, Juozo Naujalio ir Mileso Daviso kūriniai, atliekami solo, duetu ir trio. Kamerinį renginio pobūdį paryškino tai, kad nebuvo naudojama jokia garso stiprinimo aparatūra. Muzikantai sumaniai naudojo bažnyčios akustiką - grodami vaikščiojo ar pasirinkdavo tokias vietas, iš kurių garsas atsklisdavo gerokai pakitęs.
Efektingai nuskambėjo paskutinė koncerto kompozicija. Penki bažnyčios perimetru išdėstyti nešiojami kompaktinių plokštelių grotuvai skleidė vėjo ir atokių balsų garsus, o R. Hojito primityviu bambukiniu ragu skelbė artėjančią žiemą. "Rudens introdukcija" galėtų kada nors virsti puikia plokštele, jei pavyktų ją kokybiškai įrašyti ir išleisti šiuolaikiniu aplinkos garso formatu.