Lygiai trys dešimtmečiai: tiek laiko praėjo nuo Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio, trumpiau žinomo kaip GTČ, išsiskyrimo. Grupė buvo atsikūrusi 2003-aisiais išskirtiniams koncertams Frankfurte ir Vilniuje, tačiau ir tai buvo kitas laikmetis.
Penktadienio koncertas buvo ypatingas ne tik dėl jausmo, kad galbūt tai vienintelė galimybė skirtingose šalyse skirtingus gyvenimus gyvenančius muzikantus vėl išvysti scenoje kartu. Buvo ir oficiali priežastis: prieš porą dienų GTČ apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija „už Lietuvos džiazo mokyklos sukūrimą“. Įvertinimas, kurio, daugelio Lietuvos džiazo žmonių nuomone, buvo nusipelnyta gerokai anksčiau.
Koncertas tapo dovana klausytojams šia ypatinga proga. Specialiai jam į Lietuvą iš Izraelio atskrido pianistas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas – 87-aisiais jam išvykus grupė ir nustojo groti kartu, nors nė vienas iš trio narių džiazo neapleido.
Vilnių koncerto proga aplankė ir Londono įrašų kompanijos „Leo Records“ įkūrėjas Leo Feiginas, kuris leido GTČ albumus Vakarų publikai, o dabar padeda rengti džiazo knygą ir filmą, kuriame GTČ turės kertinį vaidmenį.
Koncerto organizatoriai Lietuvos džiazo federacija po premijos paskelbimo turėjo veikti spontaniškai. Nacionalinės filharmonijos gauti nebepavyko, dėl to koncertas perkeltas į GTČ gyvavimo laikais neegzistavusią vietą: Valdovų rūmus. Iki 500 žmonių talpinanti salė buvo aklinai užpildyta. Visi bilietai parduoti per pirmąją savaitę nuo koncerto paskelbimo, o paskutinėmis dienomis feisbukas ūžė nuo fanų, besiviliančių gauti bilietą.
Tai nestebina. GTČ vertę Lietuvos ir apskritai Europos muzikos istorijai pervertinti sunku. „Iki jų moderniame Lietuvos džiaze praktiškai nebuvo nieko“, – LRT Opus radijo laidoje „Klasė“ interviu prieš koncertą kalbėjo Antanas Gustys, festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir organizatorius, matęs GTČ jų aukso amžiuje.
Jie buvo daugiau nei trys bohemiečiai radę užuovėję viename laisviausių sovietinio pasaulio miestų: Vilniuje. GTČ buvo pirmoji sovietinė džiazo grupė, kuria susižavėjo Vakarai. Nors ir lydimi KGB, muzikantai koncertavo JAV, Vakarų Europoje, Pietų Amerikoje. Šiandieninėje džiazo istorijoje GTČ vertinami kaip viena esminių improvizacinio džiazo grupių ne iš Amerikos.
Jų įtaka Lietuvos muzikos scenai yra gyvybiška. Daugelis kertinių šiandienos Lietuvos džiazo muzikantų, kaip prie koncerto organizavimo taip pat svarbiai prisidėjęs Liudas Mockūnas, yra GTČ estetikos ir pasaulėžiūros sekėjai.
Tačiau ar šie, dabar beveik 70-mečiai muzikantai, ilgus metus negroję kartu, dar gali skambėti taip, kaip jaunystės metais? Kokį įspūdį jie paliks naujai klausytojų kartai, kuriems šis vakaras buvo pirmoji galimybė išvysti trijulę kartu? Tokie klausimai kilo prieš koncertą.
Grupė atsakymus pateikė jo metu, parodydami, kad gandai apie GTČ mirtį buvo gerokai perdėti. Koncertas buvo be galo žaismingas, įvairalypis ir futuristiškas. Čekasinas naudojo kompiuterinius balso efektus – tai, ko jis tiesiog nebūtų techniškai galėjęs padaryti prieš 30 metų. Ganelinas grojimą fortepijonu įvairino būgnu ir sintezatoriumi. Pastarojo raganiškas skambesys priminė dabar vėl atgimusią post-punk muziką. Tarasovas buvo pašėlęs, bet tuo pat metu – elegantiškas ir subtilus būgnininkas. Tai nebuvo tiesiog senojo grupės skambesio atkartojimas, nors ir to būtų pakakę. Grupė šiandieninės alternatyvios muzikos kontekste skambėjo itin šviežiai.
Koncertas išsiskyrė nuotaikos tamsa, tačiau į pabaigą grupė nušvito. „Slava, Slava!“, – kolegą Viačeslavą solo metu ragino Čekasinas, ramiausias iš trijulės užkulisiuose, bet ekscentriškiausias scenoje. Ganelinas paskutiniam kūriniui susirado diskotekos ir šuns lojimo efektus, o galiausiai pats įjungė elektroninius plojimus, kuriuos greitai užgožė tikri.
Prieš pasirodymą muzikantai beveik nerepetavo. Improvizacinis džiazas gimsta ne taip. „Gali pasiruošti, bet koncerte viskas vis tiek įvyksta kitaip. Mes turime pradines idėjas, bet nežinome, kur jos nueis“, – spaudos konferencijoje koncerto dieną kalbėjo Ganelinas. „Bet man tai labai patinka“, – pridėjo Tarasovas.
Šis vakaras buvo daugiau nei koncertas. Jis priminė, kad džiazas Lietuvoje yra kultūrinė vertybė, turinti dešimtmečius siekiančias tradicijas. Vertybė, kuri pastaraisiais metais Lietuvoje yra apleista, išlaikoma, daugiausiai, iš entuziastų noro, o ne viešųjų pinigų. Lietuvos džiazo federacija yra visuomeninė organizacija, neturinti etatinių darbuotojų, priešingai nei federacijos Estijoje ar Suomijoje, kur visus metus stabiliai dirbantys žmonės plėtoja panašias šaknis kaip ir Lietuvoje turinčias džiazo kultūras.
Vienas koncerto organizatorių, federacijos narys Julijus Grickevičius prieš muzikantams lipant į sceną padėkojo Leonidui Donskiui, buvusiam Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkui, už jo palaikymą skirti nacionalinę premiją GTČ. „Per labai ilgą laiką Lietuvos džiazas nebuvo gavęs tiek dėmesio, kiek šio koncerto dėka“, – kalbėjo jis, vildamasis, kad tai nebus trumpalaikis blyksnis. Jeigu šiandienis GTČ koncertas netapo įrodymu, kodėl Lietuvos džiazą reikia puoselėti labiau – tuomet niekas netaps.
