Ir nepaisant to, kad dar 1986-aisiais sukurta „Kalėdinė eglutė“ tapo „nemirštančia“ lietuviška klasika, ją sukūrusi grupė gyvavo trumpai. Internete galima rasti erdvių, kurios „Kardiofono“ gyvavimo trukmę apibrėžia viso labo trimis metais, tačiau pats grupės lyderis Rimantas Giedraitis teigia, kad kolektyvas buvo gyvas bemaž penkmetį.
„Kardiofonas“ susikūrė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Kaune. Tuometiniai Kauno politechnikos instituto studentai tiesiog nusprendė paimti gitaras į rankas ir pradėti groti. Aktyviausias grupės laikas – 1986-1989 metai. Būtent tada „Kardiofonas“ Lietuvai dovanojo savo albumą „Šliaužk į kopas“, kuriame galima rasti ir legendinę „Kalėdinę eglutę“. Ko gero nedaug kas žino, kad grupė dalyvavo konkurse Armėnijoje, festivalyje „Lituanika“ ar laimėjo Kazimiero Šiaulio Vilniuje organizuotą unikalų renginį „Jaunimo estrada-87“. Tačiau tam ir yra istorijos puslapiai – kad juos verstume, sužinotume ir prisimintume.
Daug kam iki šiol kyla galybė su „Kardiofonu“ susijusių klausimų, į kuriuos taip niekada ir nebuvo atsakyta. Kodėl tuo metu itin populiari šalies grupė taip ir nesugrojo „Roko marše“? Kodėl kolektyvas nustojo egzistuoti Lietuvai dar nė neperžengus Nepriklausomybės slenksčio? Kodėl jų nematėme kultiniame šalies filme „Kažkas atsitiko“? Ar kuriant muziką jų pasąmonėje „sukosi“ atgimstančios Laisvos Lietuvos idėjos? Kodėl jų šiandien nėra ant scenos? Kodėl…?
Į begalę „kodėl“ šiandien ir atsako manoMUZIKOS rubrikoje manoKARTA kalbinamas grupės „Kardiofonas“ lyderis Rimantas Giedraitis, su portalu pasidalijęs ir išskirtinais, dar niekur nepublikuotais kadrais iš kolektyvo gyvenimo.
- Ar atsimenate akimirką, kai nusprendėte suburti „Kardiofoną”? Nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl Jūs, būdamas jaunas studentas ėmėtės kurti grupę?
- Viskas prasidėjo dar anksčiau. Buvome Kauno miesto 27 vidurinės mokyklos moksleiviai. Domėjomės muzika. Gal nesumeluosiu, bet bebaigiant devintą klasę iš bendraklasio Algimanto Gapševičiaus gavau įpareigojimą per vasaros atostogas išmokti groti gitara. Algis (deja mus jau palikęs) ir gitarą turėjo, ir akordus žinojo. Man iškilo šioks toks nepatogumas – gitarą reikėjo pasigaminti.
Veiksmas nuolat vyko, bet tėčiui pagailo matyti mane vonios patalpoje nuolat „brūžinantį“ kažkokią lentą ir tikėtis antro Stradivarijaus (šypsosi).
Taigi vaizdas štai toks: birželio mėnuo – pati vasaros pradžia, aš sėdžiu po obelimi kaime ir glostau naują Jolana-Star!
Na o rudenį jau ir „grupsą“ kūrėm. Man buvo paskirtas rhytm guitar etatas (šypsosi). Dešimtoje klasėje buvo įrašytas ir pirmas studijinis albumas . Beje, jis vis dar neišleistas. Repertuaras originalus – tik savi gabalai. Įrašas darytas fabriko „Audimas“ posėdžių salėje panaudojant magnetofoną „VILMA“ ir vieną dinaminį mikrofoną!
Apskritai, 27 vidurinė buvo kieta „šūlė“. Čia buvo sustiprinta muzika. Šeštadieniais vykdavo šokiai, grodavo gyvas bendas – desantininkai iš Šančių. O jų repertuaras – vien Kridensai (L. Z. – grupė „Creedence Clearwater Revival“) ir Bitlai. Repertuare – tik vienas rusiškas gabalas (redakcijai žinomas). Ant scenos, po desantininkų užlipdavo ir mokyklos vyresnių klasių komanda, vėliau žinoma kaip grupė „PILIGRIMAS“. Beje, mano įsitikinimu, tai pati geriausia 9-tojo dešimtmečio lietuviško sunkaus roko grupė. Po jos atsiradusi „KATEDRA“ – tai jau metalo kategorija (kvatoja).
- Ar iš tiesų „Kardiofonu“ grupę pavadinote iš pagarbos kardiologo profesijai?
- Tiesos tame yra, Kardiofonas ir buvo Kauno Kardiologijos instituto grupė. Pavadinimą pasiūlė Giedrius Buinevičius.
- Nuo akimirkos, kai 1972 m. Kaune susidegino Romas Kalanta, šis miestas tapo savotišku protesto prieš sovietų valdžią placdarmu. Ar „Kardiofoną“, pavyzdžiui, kaip „Antį“ būtų galima vadinti sąmoningo protesto prieš sovietinę sistemą grupe?
- Mes nebuvome protesto grupė. Šaipytis galėjome, tačiau tai darydavome tik per repeticijas (šypsosi). Juk lengva protestuoti, kai žinai, kad toliau Zarasų neišveš.
1972 m. aš buvau devintokas. Kaimynystėje gyvenęs Marijus Čižas buvo metais vyresnis, mano brolis Arvydas mokėsi septintoje klasėje. Kalantos įvykių metu su broliu sėdėjome uždaryti namie. Tėvai protestuoti neleido. Motyvas buvo paprastas: Laisvės alėjoje tokius avinėlius kaip mes gaudo ir nukerpa plikai. Nepatikėsite, bet argumentas puikiai suveikė. Rizikuosit garbanomis? Jokiu būdu! „The Beatles“ ir nuskusta ševeliūra niekaip nesiderina. Taigi, protestuotojo mentalitetas mums nebuvo išugdytas.
- Kardiofono“ vardas didžiajai daliai Lietuvos tiesiogiai asocijuojasi su daina „Kalėdų eglutė“. Ar kada nors pats bandėte įminti šios dainos sėkmės paslaptį? Kaip Jums atrodo, kodėl šis kūrinys tapo kultiniu mūsų šalyje?
- Ne visas paslaptis būtina įminti. Tai įvyko, nes taip reikėjo. Ir aš dėl to džiaugiuosi… Galbūt tai ir įvyko dėl tos paslapties. O gal dėl Antano A. Jonyno eilėraščio kodo. Sunku pasakyti. Bent jau aš tikrai nežinau.
- Ar Jums, kaip grupės sielai, nėra šiek tiek skaudu, kad žmonės Jus žino iš „Kalėdų eglutės“, taip tarsi nustumdami į šalį kitas dainas ir užmiršdami tokius kūrinius kaip kad, pavyzdžiui, „Šliaužk į kopas“?
- Su 1986 m. išleistais įrašais kuriam laikui „prisirašėme“ lietuviško undergroundo nišoje. Iš tada madingų nešiojamų kasetinių magnetofonų kiemuose galima buvo išgirsti „Palangą“, „Medūzas“, „Rublį“, ar „O ką dabar darysime“. Buvo šaunu.
Atsiradus „Eglutei“ viskas pasikeitė kardinaliai. Į mus atsisuko suaugusių pasaulis (sutikite, skamba neblogai). Atvažiavo Alfonsas Buckus su kompanija iš LRT į institutą pasižvalgyti, kas vyksta Kaune. Pakvietė į televiziją (ačiū jiems už tai) ir ledai pajudėjo.
Visą interviu su grupės lyderiu skaitykite portale manoMuzika.lt.
