Dar pernai B. Clementine'as laimėjo prestižinį britų muzikos prizą „Mercury“, kasmet skiriamą geriausio šalies atlikėjo albumui už savo debiutinį darbą „At Least For Now“. Tarp ankstesnių šio prizo laimėtojų yra grupės „Arctic Monkeys“, „the xx“, „Alt-J“ ir daugelis kitų, dabar sulaukusių visuotinio pripažinimo.
Taip greitai pamatyti tokį įvertinimą gavusį atlikėją Lietuvoje dar prieš keletą metų atrodė kaip pasaka – šiemet ji tapo realybe.
B. Clementine'o vardas yra naujas ir klausytojams Vakaruose, bet puiki koncerto reklaminė kampanija iš „Facebook“ sienos į sieną ir Lietuvos klausytojų supratimas, kad norėdami daugiau tokių koncertų, jie turi pirkti bilietus į šį, beveik užpildė 2 tūkst. sėdimų „Compensa“ salės vietų.
Jokių filmavimų
Prieš pat koncertą klausytojai buvo nedviprasmiškai paprašyti išsijungti mobiliuosius telefonus, nefilmuoti ir nefotografuoti, mat svarbiausia šį vakarą yra muzika. Toks yra paties dainininko prašymas.
B. Clementine'ui žengus į sceną buvo lengva suprasti kodėl. Jo muzika – ypač atvira. Daugelį dainų jis atliko vienas sėdėdamas prie fortepijono, apšviestas paprasčiausiu baltu prožektoriumi.
Kai kuriose dainose B. Clementine'ui pritarė specialiai koncertui suburtas Lietuvos muzikantų styginių kvintetas, o bisui prie dainininko prisijungė scenos partnerė prancūzė violončelininkė Barbara le Liepvre.
Ji į Vilnių atvyko praktiškai tiesiai į koncertą, nes užstrigo Maskvoje – dėl atidėto skrydžio baigėsi jos vizos galiojimo laikas. Kartu su B. Clementine'ui jie atliko ir vienintelį tą vakarą nuskambėjusį koverį: Nicko Drake'o – „Riverman“.
„Nesu nei geras pianistas, nei dainininkas“, – kukliai apie save ne kartą yra pasakęs muzikantas. – „Visų pirma esu istorijų pasakotojas.“ Daugelis klaususiųjų nesutiktų su pirmuoju teiginiu, bet drąsiai patvirtintų antrąjį. Kiekviena B. Clementine'o daina buvo kaip istorija ne tik dėl savo žodžių, bet ir dėl to, kaip ji buvo atlikta. Jam yra artima „spoken word“ muzikos tradicija, kada muzikantas kalba poeziją akompanuodamos sau instrumentu.
Net ir hitais tapę jo kūriniai kaip „London“ ar „Condolence“ nėra iš tų, kuriuos girdėtum per „European Hit Radio“. Tai daug komplikuotesnė, meniškesnė ir masiniam klausytojui mažiau priimtina muzika.
„Buvote kieti iš pradžių. Bet mums pavyko pralaužti ledus“
B. Clementine'as apie savo gyvenimą galėtų rašyti ne tik dainas, bet ir knygą. Jau mitologine tapo jo istorija, kaip palikęs tėvus Londone muzikantas išvyko į Paryžių neturėdamas nei pinigų, nei kur gyventi. Jis tiesiog grojo gatvėse, ten jį ir pastebėjo vienos įrašų kompanijos atstovas. Daugelis žmonių, kurie šiandien pasipuošę atėjo į koncertą dar prieš kelis metus būtų aplenkę B. Clementine'ą kaip didmiesčio benamį.
„Kai ateinu į sceną per pirmas dvi sekundes pajaučiu, kokia yra publika. Jūs buvote kieti iš pradžių. Bet vėliau mums pavyko pralaužti ledus“, – prieš paskutinį pakartojimą (iš viso dainininkas bisui buvo kviestas net du kartus), publikai pakilus nuo kėdžių prisipažino dainininkas. Tarė tai kukliu, vos girdimu balsu – nors ką tik tas pats balsas skambėjo triuškinančiai atliekant dainą.
Atmosfera ilgainiui tapo tokia familiari, kad vienas vyras iš publikos uždavė klausimą: „Mano mergina negalėjo šiandien ateiti į koncertą. Ar ji turės šansą jus pamatyti Vilniuje dar kartą?“ – „Manau turės“, – atsakė B. Clementine'as palydėtas ovacijų.
„Eurovizijos“ karštinės pagautai Lietuvai B. Clementine'o koncertas priminė, kad muzika gali būti, ir visų pirma yra, kitokia. Daug mažiau prašmatni, rodanti nesufabrikuotus jausmus ir pasakojanti tikras istorijas.
Koncerto akimirkos:
