Esu Talino rajone, idealiai tvarkingoje skandinaviško dizaino virtuvėje. Šeimininkai pasitinka su pačių keptais keksiukais ir arbata, aplink bėgioja jų darželinukai vaikai. Susispaudžiu greta slaptą kvietimą gavusių žiūrovų ir kitų žurnalistų. Tarp kolegų – autoriai iš „Jazzwise“ ir „All About Jazz“, dviejų pagrindinių britų džiazo naujienų šaltinių. Jie specialiai atvyko į Taliną, kad aprašytų festivalį.
Už viryklės, greta mikrobangų krosnelės stovi pianinas ir būgnai. Du jauni estų muzikantai pradeda groti. Kaimynai apie šį nuotykį įspėti ir priekaištų neturi. Kultūra nėra triukšmas.
Festivalio dienomis, nuo balandžio 22-osios iki gegužės pradžios panašūs koncertai vyko dar šešiuose Talino butuose, kurie buvo atrinkti iš poros dešimčių pretendavusių. Neįprasti koncertai buvo surengti ir vietinėje muzikos įrašų parduotuvėje, knygyne, miesto autobuse. Tai buvo maži festivalio akcentai, bet gerai parodę šios šalies gyventojų požiūrį į džiazą ir kultūrą apskritai: estai yra svetingi, ambicingi naujoms idėjoms ir suprantantys meno vertę – tiek žmonių asmeniniams gyvenimams, tiek visai šaliai.
Didžiausias festivalis mažiausioje šalyje
27-us metus vykstantis „Jazzkaar“ yra to įrodymas. 1990-aisiais buvusios radijo laidų vedėjos ir muzikantės Annos Erm pradėtas festivalis yra didžiausias džiazo renginys Baltijos šalyse, nors ir vykstantis mažiausioje iš jų, 1,3 mln. gyventojų turinčioje Estijoje. Šiemet „Jazzkaar“ numatyti 197 atlikėjų koncertai iš 17 šalių. Tarp jų – legenda gitaros pasaulyje laikomas Al di Meola, saksofonistas Chrisas Potteris, dainininkė Becca Stevens, džiazą ir hiphopą jungiantis José Jamesas.
Dalis Talino festivalio svečių šiomis dienomis lankosi ir „Kaunas Jazz“ festivalyje. Tuo tarpu lietuviškas akcentas Taline šiemet buvo vienas: antradienį čia koncertavo Domo Aleksos grupė.
Tarp įsimintiniausių matytų pasirodymų – grupės „Charnett Moffett’s Nettwork“ pacifistinis atidarymo koncertas, kuriame publika dainavo kartu su muzikantais apie „meilę visiems vaikams, šeimoms, žmonėms“, grupės „Hidden Orchestra“ klasiką ir džiazą jungiantis šou, taip pat prancūzų-libaniečių džiazo kūrėjo Bacharo Mar-Khalifé'o koncertas, prasidėjęs daina pabėgėliams, o pasibaigęs beveik rytietiška diskoteka.
Į koncertą – su visa šeima
Daugelis koncertų vyksta greta miesto centro esančiame urbanistiniame Telliskivi rajone, buvusiuose apleistų gamyklų pastatuose, tapusiuose barais, restoranais ir koncertų vietomis.
Pernai „Jazzkaar“ aplankė 21 tūkst. žmonių. Pastarųjų metų tendencija – daugiau jaunų veidų koncertų salėse, ne tik suaugusių melomanų. „Mūsų pagrindinė auditorija yra 25-50 metų žmonės. Palyginti, Skandinavijos džiazo festivaliuose publika yra vyresnė. Estijoje džiazas tapęs „cool“ dalyku. Netgi mada“, – DELFI sako Eva Saar, festivalio marketingo vadovė.
Kalbant apie jaunus žmones koncertuose reikia paminėti ir mažiausius jų: vaikus. Salėse jų netikėtai daug. Festivalis išaugino tradiciją į koncertus eiti visai šeimai, vienas iš „Jaazkaar“ renginių buvo skirtas specialiai vaikams. Į salę susirinko 500 jų, muzikantai scenoje mokė vaikus groti, dainuoti ir suprasti muziką.
Trečdalis biudžeto ateina iš komercinių rėmėjų
Viena iš priežasčių kodėl estams pavyko taip išauginti festivalį – stabilus finansavimas. Priešingai nei daugelis džiazo festivalių Europoje, taip pat ir Lietuvoje, „Jaazkaar“ nėra gyvybiškai priklausomas nuo valstybės finansavimo. Tik 35 proc. festivalio biudžeto ateina iš viešų pinigų. 30 proc. skiria privatūs rėmėjai, ryškiausias kurių yra „Danske“ bankas. Dar 35 proc. festivalio biudžeto surenkama iš parduotų bilietų.
Ši kombinacija leidžia „Jaazkaar“ nebūti priklausomiems nuo viešo finansavimo ir stabiliau stovėti ant kojų. Svarbiausia, kad festivalio atmosferai tai nekenkia. Jei ne „Danske“ logotipas ant akreditacijos pakabuko, būtų sunku ir prisiminti, kad šis bankas turi kažką bendro su festivaliu.
Irgi džiazo šalis
Esame įpratę manyti, kad Lietuva yra džiazo šalis ir tam turime rimtų priežasčių. Tiek žiūrint į istoriją – prisiminkime Europą ir buvusią Sovietų sąjungą apkeliavusią Ganelino, Tarasovo ir Čekasino trio, – tiek į dabartį, kai Vilniuje veikia tarptautinė džiazo muzikos leidykla „NoBusiness Records“ ar atsiranda tokia jauna radikalaus džiazo grupė kaip „Sheep Got Waxed“. Džiazo festivalių Lietuvoje užtenka visiems metams: pavasarį kviečia „Kaunas Jazz“, rudenį – dar senesnes tradicijas už „Jaazkaar“ turintis „Vilnius Jazz“ (šiemet vyks 29-ąjį kartą) ir „Vilnius Mama Jazz“. Džiazo festivaliai vyksta Birštone ir Klaipėdoje.
Bet „Jaazkaar“ parodo, kad Estija yra ne mažiau džiazuojanti. Šiemet festivalyje dalyvavo net 115 Estijos džiazo atlikėjų – nuo turbūt garsiausio estų džiazo gitaristo Jaakp Sooääro iki jaunų talentų, daugelis kurių studijuoja muziką greta esančiose Skandinavijos šalyse. Džiazo scena Estijoje aktyvi tiek, kad čia rengiami netgi Estijos džiazo apdovanojimai – „Jaazkaar“ yra jų organizatorius.
„Ar estai mus pralenkė ir čia?“ Žiūrint, kaip matuosi. Bet kultūra nėra sportas, čia nereikia lenktyniauti. Ką „Jaazkaar“ tikrai įrodo, tai kad šalis, sukūrusi „Skype“, įteisinusi elektroninį balsavimą ir skaitmenizavusi valdymą taip, kad žavisi ir Amerika (neseniai Estijos premjera buvo kultinėje JAV pokalbių laidoje „The Daily Show“, kur kalbėjo apie e-vyriausybės privalumus), gali didžiuotis ir kai kuo daug mažiau moderniu, bet ne mažiau vertingu: džiazu.
