1991 m. susibūrusi grupė „Skylė“ išleido penkiolika studijinių albumų, iš kurių – penkios muzikinės dramos. Septyniuose iš jų dainavo viena profesionaliausių Lietuvos vokalisčių Aistė Smilgevičiūtė, esanti nuolatine grupės nare. Savo muzikoje jungdami roką ir folklorą „Skylė“ visada palaikė alternatyvią Lietuvos muzikos kultūrą, o ilgainiui tapo ir viena pilietiškiausių Lietuvos grupių.
Savo muzika jie palaiko tiek už laisvę kovojančias kaimynines šalis kaip Ukraina ir Baltarusija, tiek atkreipia dėmesį į Lietuvos istoriją. 2010 m. jie išleido Lietuvos muzikoje precedento neturintį albumą „Broliai“. Jame, remdamiesi Lietuvos partizanų dainomis, dienoraščiais ar eilėraščiais Aistė, Rokas ir jų grupė sukūrė savas partizaniškas dainas, skirtas jau šių laikų Lietuvai.
Lietuvišką folklorą Aistė Smilgevičiūtė buvo pristačiusi ir visos Europos klausytojams – daugelis ją lig šiol prisimena kaip 1999-ųjų metų Lietuvos atstovę tuo metu dar menkai pažintoje „Eurovizijoje“. Per ilgą karjerą Aistė yra atlikusi partijas roko operose, muzikinėse misterijose ir spektakliuose.
Rokas muzikinę patirtį kaupė ne tik grodamas su „Skyle“ bet ir rašydamas muziką spektakliams, roko operoms. Jis taip pat yra ir knygos „Lietuvos roko pionieriai“ autorius, kurioje pristatė pirmuosius Lietuvos roko kūrėjus.
Už ilgametę muzikinę veiklą ir pilietiškumą Lietuvos atlikėjus ir muzikos leidėjus vienijanti asociacija AGATA Aistę Smilgevičiūtę ir Roką Radzevičių šiemet nominavo nacionalinei kultūros ir meno premijai. Šia proga – interviu su jais.
- Neseniai grįžote iš turo Ukrainoje. Buvote ten ir 2013-ųjų gruodį per Maidano perversmą. Kokiu tikslu vykote šį kartą?
Rokas: Kaip ir tada – parodyti solidarumą per muziką. Keliavome kartu su ukrainiečių grupe „Taruta“, be jų pagalbos nebūtų pavykę to padaryti. Maidane grojome Kijevo centre, o dabar vykome į karinius dalinius, koncertavome Ukrainos kareiviams. Buvome ATO (Antiteroristinės operacijos) zonoje Rytų Ukrainoje, visai greta fronto.
Aistė: Per tris dienas aplankėme penkis dalinius ir surengėme penkis koncertus. Viskas užtruko apie savaitę, įskaičiuojant kelionę pirmyn ir atgal. Koncertuose dalį dainų atlikome ukrainietiškai. Paprastų ukrainiečių tarp klausytojų nebuvo, nes zona, po kurią keliavome – visiškai arti fronto, uždara, įvažiuoti galima tik pro užkardas. Kartais net ir patys nežinojome, kur tiksliai mus nuveš.
- Kokią pamatėte Ukrainą dabar?
Aistė: Ten vyksta karas. Žmonėms labai sunku. Bet, kaip ir būnant Maidane, stebina žmonių prabudimas ir aktyvumas. Labai daug žmonių jaučia, kad jie, o ne kažkas kitas turi dabar imtis veiksmų ir kurti savo valstybę. Jie atsitrenkia į išlikusias suragėjusias valstybės struktūras, dar nėra susišnekėjimo tarp žmonių ir viršūnių. Bet yra labai daug atsidavusių piliečių, norinčių pakeisti padėtį.
Rokas: Bet kuo labiau į Rytus, tuo labiau jaučiasi propagandos poveikis. Vietiniai gyventojai Rytuose daugiausia žiūri rusiškus kanalus, tad patys kareiviai sako, kad šiems žmonėms visiškai išplautos smegenys. Mes irgi sutikome daug tų, kurių nusistatymas – ne Ukrainos naudai.
- Kaip kareiviai priėmė jūsų koncertus?
Rokas: Jie jautė, kad siunčiame palaikymą, buvo sujaudinti. Vežėmės Lietuvos vėliavą, pasikabindavome ją per koncertus kartu su Ukrainos. Po koncertų visi masiškai lipdavo į sceną su ja fotografuotis. Mūsų netgi prašė vėliavą padovanoti, bet kadangi turėjome tik vieną, negalėjome to padaryti. Tačiau grįžę į Lietuvą išsiuntėme vėliavą paštu. Taip veikia solidarumas.
Vienas iš koncertų buvo suplanuotas pas artileristus. Važiavome kažkur į laukus, tiksli dislokacijos vieta nebuvo žinoma. Vežė slaptai, net patys nežinojome koordinačių. O ten mus pasitiko su iškeptais karosais. Tikrai to nesitikėjome. Kalbėjomės su to dalinio vadu – pasirodo, jis pats groja metalo grupėje, parodė savo įrašus. Labai šviesus žmogus.
- Kareiviai turbūt retai turi progą išgirsti gyvą muziką. Kodėl svarbu jiems nešti kultūrą?
Aistė: Kuo labiau į Vakarus, tuo daugiau muzikantų atvažiuoja, ten esantys kareiviai pamato įvairios kultūros. Bet kuo arčiau fronto, tuo visko mažiau. Rytuose yra ir tokių kareivių, kurie gyvena praktiškai bunkeriuose – žmonės ten praleidžia mėnesius. Tai „pilkoji zona“, ten jau nevykome, nebuvo kaip techniškai suorganizuoti koncertų.
Bet Vilniuje buvome susitikę su poete iš Lvovo Marijana Kijanovska, su kuria bendradarbiaujame jau nuo Maidano verčiant „Brolių“ dainas į ukrainiečių kalbą – ji ten važiavo, skaitė poeziją, kartu buvo muzikantas, akompanavęs jai gitara. Ji paaiškino, kodėl tai daro: nėra taip, kad kareiviai visada eitų į mūšį, todėl jiems reikia ir kitokių potyrių, kad neatitrūktų nuo realaus pasaulio ir nesijaustų užmiršti.
Mes veikiame kultūrinėje erdvėje ir mūsų pareiga yra nešti kultūrą. Taip pat tai darome ir, pavyzdžiui, važiuodami į Lietuvos provinciją. Ukrainos atveju norėjome nunešti žinią nuo Lietuvos, kad juos palaikome.
Muzikantai iš „Tarutos“ mums pasakė gerą mintį: ten kur ukrainietiška kultūra Ukrainoje nebuvo įsileidžiama, kur nebuvo politinės valios, kad ji atsirastų, ten dabar ir vyksta visi šie dalykai. Tad kultūra nėra bereikšmė.
Rokas: Paprastai kalbant, ten, kur ukrainietiškos grupės nevažiavo koncertuoti, dabar vyksta karas. Žmonės daugiau nieko nematė, jie žiūrėdavo rusiškus kanalus ir kita jiems neegzistavo. Žmonės buvo apleisti – ir dabartinė situacija yra to rezultatas.
- Šitas turas pareikalavo daug jūsų laiko ir jėgų. Kodėl jums buvo svarbu parodyti palaikymą Ukrainai?
Rokas: Laisvės idėja lietuviams gerai suprantama. Patys ją sunkiai pasiekėme. Reikėjo kovoti ir mūsų tėvams, ir protėviams. Dėl to manau, kad mums reikia palaikyti vertybinius dalykus visada. Nes jeigu nepalaikysime, neturėsime ateities. Kitaip sakant, Ukrainoje sprendžiasi ir mūsų likimas.
Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ – ukrainietiška dainos „Baltas brolis“ versija:
- „Skylė“ yra viena pilietiškiausių Lietuvos grupių. Jums rūpi ne tik kurti muziką, bet ir puoselėti nacionalinę kultūrą, vienyti žmones. Daug muzikantų groja tiesiog tam, kad gerai praleistų laiką. Jūs, atrodo, į sceną lipate su misija. Ar taip buvo visada, ar atėjo pamažu? Vis dėlto, abu grojate nuo ankstyvų 90-ųjų.
Rokas: Viskas ateina iš vidaus. Mes niekada tyčia to nesiekėme. Dabar tik gauname tokius apibūdinimus kaip „pilietiškos muzikos kūrėjai“ ir panašius. Patys niekada tokių lozungų nekėlėme. Neturėjome tokių aukštų tikslų. Tiesiog visada darėme tai, kas atrodė svarbu, ką jautėme, kad reikia daryti. Nebuvo taip, kad būtume pilietiški, nes tai patinka publikai.
Aistė: Mūsų suvokimas apie muziką neapsiriboja tik pramoga. Manome, kad muzika, kaip ir visas menas yra daug daugiau nei tik geras laiko praleidimas. Tikime, kad muzika turi galią kažką pakeisti. Kaip šis suvokimas atsirado, aš nežinau. Man lūžis įvyko dar bedainuojant mokyklos ansamblyje, kai nustojome groti kitų atlikėjų dainas. Anksčiau grojome koverius, bet vieną dieną supratome, kad nebegalime to daryti, turime kurti savo. Tas kūrybiškumas lig šiol stumia į priekį ir leidžia viską matyti plačiau.
- Jūsų muzikoje daug Lietuvos istorijos elementų – į dainas įpinate mitologinių motyvų, išleidote albumą partizaninių dainų tematika. Kaip pradėjote domėtis Lietuvos istorija?
Aistė: Tai ateina iš to, kuo tu, kaip žmogus, apskritai domiesi. Kai mokiausi klasikinę filologiją universitete man buvo įdomu graikų, lotynų mitologija, antikinis pasaulis, kalbos. Ilgainiui tai pradėjo sietis su lotyniškais baltų mitologijos šaltiniais. Visa tai buvo šalia manęs studijų metais. O sudėtingesnės temos atėjo su branda, kai kūryboje atsirado mažiau romantikos, surimtėjome – bent jau taip atrodo.
Rokas: Apskritai man kūrybiškumo paslaptį perdavė mama Nijolė Radzevičienė. Ji buvo dailininkė bei nuostabi pedagogė. Dirbdama su vaikais ir jaunimu mama labai akcentavo kūrybiškumą kaip tam tikrą giluminę savęs pažinimo priemonę. Savo veikla ji nemažai kam atvėrė akis.
O senoviška, archajiška, domėjimosi savo šaknimis linija atsirado tada, kai atradau archeologiją. Berods aštuntoje klasėje patekau į archeologinius kasinėjimus ir nuo tada tuo domiuosi. Tėvai poilsiavo prie vieno ežero, o šalia vyko kasinėjimai. Labai užsimaniau ten patekti. Nuėjau, pasiprašiau, kad priimtų. Nuo tada, visas vasaras, visas atostogas praleisdavau ten, kasinėdamas akmens amžiaus istoriją. Man tai padarė labai didelę įtaką, vėliau dėl archeologijos pradėjau studijuoti istoriją Vilniaus universitete.
- Daugelio grupių veikla Lietuvoje nutrūksta. Tuo tarpu „Skylė“ kitais metais minės grupės įkūrimo 25-metį. Kaip jums pavyko išlikti muzikoje taip ilgai?
Rokas: Turi tiesiog labai tikėti tuo, ką darai. Mes tikime. Nėra vienadienio mąstymo – kad susirinksim, pagrosime, nes smagu. Niekada taip negalvojome. Daug lėmė ir mūsų grupės šeimyninis modelis – mes su Aiste labai papildome vienas kitą. Nei aš, nei ji būdami vieni negalėtume taip ilgai tęsti.
Aistė: Be to, turime bendražygių, dalis kurių su Roku yra nuo darželio laikų. Grupėje esame variklis, bet kiti žmonės irgi labai svarbūs.
Rokas: Mūsų keistos idėjos pritraukia keistų žmonių. Mums padeda daugybė draugų, pradedant tinklalapio kūrėjais baigiant kostiumų dailininkais, apšvietėjais, garsistais. Iš viso – apie 20 žmonių, stabili komanda. Daugelis padeda savanoriškai arba už ženkliai mažesnę nei komercinę kainą. Nuo senų laikų visada atsirasdavo žmonių, kurie mums padarydavo ką nors gera, esame jiems visiems labai dėkingi. Bet per tiek metų buvo ir daug bangavimų. Daug kartų norėjosi viską mesti.
- Kodėl?
Rokas: Terpė muzikantams Lietuvoje yra sudėtinga. Darai įvairius dalykus, bet kartais atrodo, kad nesusilauki palaikymo. Žinoma, žmonės, klausytojai palaiko, bet kalbu apie oficialias institucijas. Kita vertus, ne dėl jų kuri. Kai turi išsigryninęs dėl ko stengiesi, tai padeda nusiraminti.
- Koks jausmas būti muzikantu Lietuvoje šiandien?
Rokas: Mums sunku apibendrinti. Neturime bendro žvilgsnio į visų muzikantų situaciją, galime kalbėti apie save. Kai kalbame apie idėjinius dalykus – su jais viskas tvarkoje. Bet materialiniai dalykai irgi yra svarbūs. O su jais sudėtingiau. Muzika yra brangus užsiėmimas. Jeigu nori padaryti gerai, atsiduri į kaštus. Ypač jeigu groji gyvą muziką, nori turėti profesionalius įrašus, suorganizuoti kokybiškus koncertus. Tai sudėtinga ir brangi veikla.
Viskas labai priklauso nuo muzikos tradicijų. Mes turime perėmę sovietmečio patirtį, daug kas dar yra išlikę, pradedant nomenklatūriniais veikėjais užimančiais svarbiausius postus sistemoje, baigiant restoraninio tipo atlikėjais, besipuikiuojančiais televizijos ekranuose ir peršančiais savo beskonybę kitiems. Lietuvoje muzikinė roko kultūra visą laiką buvo labiau užgniaužta, lyginant su, pavyzdžiui, Latvija. Ten istoriškai muzika, bent jau roko žanras, yra labiau vertinamas. Tai tęsiasi lig šiol.
- Galbūt situacija pamažu gerėja?
Aistė: Kai kurias atžvilgiais dabar muzikoje yra geriau nei prieš dešimtmetį ar du. Jau yra reiškinių, kai muzikinis turinys yra ir geras, ir gerai perkamas. Ne visada parduodamas tuščias popierėlis, kaip dažnai būdavo dar visai neseniai.
Bet bėdelių irgi yra daug. Kalbu apie elementarius kasdienius reikalus, koncertų organizavimą. Mes nesame komercinės muzikos terpėje, bet dažnai susiduriame su labai komerciniais reikalavimais, pavyzdžiui, derantis dėl salės nuomos. Tai yra neadekvatu. Tokius dalykus reikėtų spręsti bendruomeniškai – galbūt tada atsirastų ir daugiau gero muzikinio turinio. Bet kas gi žino, kiek žmonėms to turinio reikia – galbūt jo reikia tik nedidelei daliai? Aš nežinau.
- Šį pavasarį skridote į JAV groti Amerikos lietuviams, su koncertais esate aplankę įvairiausių šalių nuo Baltarusijos iki Kanados. Kaip po visų kelionių jaučiatės grįžę į Lietuvą? Pavyzdžiui, po koncertų Ukrainoje – ar nesinori išjudinti žmonių pilietiškumo ir Lietuvoje?
Rokas: Po kelionių grįžti be galo pavargęs. Po paskutinio pasivažinėjimo po Ukrainą reikėjo savaitės atsigauti. Grupėje buvome pasigavę kažkokį virusą, reikėjo persirgti. Temperatūros, slogos – buvo blogai.
Lietuva yra mūsų namai, smagu čia sugrįžti. Bet kartu pamatai, kad nors oficialiame lygmenyje viskas lyg ir atrodo tvarkoje, kai pašneki su žmonėmis, randi įvairiausių dalykų. Ateina pas mane lietuvis kaimynas ir pradeda šnekėti: tai ką jūs ten Ukrainoje veikėte, kokią pusę palaikote? Matai, kad žmogus gyvena kitoje dimensijoje. Nesupranti, kokios informacijos jis klauso, kas jam tokią nuomonę suformavo. Tokių žmonių yra daugiau.
Baisiau už rusų tankus yra rusiškas popsas. Tai irgi yra būdas užkariauti žmonių sielas, pačią jų esmę. Kaip iš viso tokią muziką galima klausyti? Bet ją groja. Buvome viename renginyje Žemaitijoje. Vyksta miesto šventė, scena pastatyta, vaikai žaidžia atrakcionuose – ir visur skamba toks baisus rusiškas popsas. Net renginio organizatoriams tai neužkliūna. Aš to nesuprantu.
Aistė: Manau, kad žmonės turėtų reaguoti labiau. Bet supratau tavo klausimą dėl grįžimo į Lietuvą. Čia grįžus atsigauni, čia yra namai. Bet tada žiūri, ką čia galima daryti, kas pas mus darosi apskritai – ne tik politiniais klausimais. Tikrai yra daug dar ką patiems kapstyti.
- Atrodo, kad jūs nuolat tai ir darote. Jūsų grupė tarsi visada yra kovoje.
Rokas: Taip, kovoje su vėjo malūnais (juokiasi)
- Bet turbūt netęstumėte jos, jei jaustumėte, kad nepavyksta nieko nuveikti. Kas labiausiai džiugina iš to, ką savo muzika pavyko pasiekti?
Rokas: Manau, kad su albumu „Broliai“ tikrai padarėme didelį darbą. Partizanų temą pavyko iškelti į kitą lygmenį. Anksčiau šia tema buvo labai oficialus kalbėjimas, toks visiškai neįdomus. Iš žmonių reakcijų į dainas matėsi, kad kūriniai yra paveikūs. Žmonės atrado ne tik dainas, jie atrado pačią partizanų temą ir save joje.
Aistė: Taip, tai buvo unikalus kūrybos epizodas. Matėme, kaip žmonės jungiasi apie šitą idėją. Mūsų visos grupės komanda tapo labai vieninga. Buvo ir stiprių vidinių išgyvenimų tuo periodu. Nes šie dalykai dar tebėra labai gyvi. Žmonės, kurie realiai buvo susidūrę su partizanų istorijos atkarpa, vis dar yra su mumis.
Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ kartu su choru „Gentis“ – Karingei augo
- Lapkritį išleidžiate naują albumą „Vilko vartai“. Jis irgi turės vieningą temą?
Aistė: Tokios vieningos, kaip turėjo „Broliai“, neturės. Bus dainų įvairia tematika, pilnų visokių gijų.
- Vilkas, vartai – atrodo, kad albume bus mitologijos.
Aistė: Mitologijos tikrai bus, bet ji bus tarsi šviežiai sukurta. Kai pasakai „Vilko vartai“, atrodo, kad tai yra mitologijoje egzistuojantis dalykas – bet jei paieškotum, tokio įvaizdžio nerastum. Albume yra dainų apie žmogaus vidinius slenksčius, ėjimą vidinės brandos link per savo baimes.
Rokas: Visokių baimių pastebiu – pavyzdžiui, vyro baimę įsipareigoti moteriai, šeimai. Labai daug dabar tokių baimių tarp jaunų žmonių. Niekas nenori įsipareigoti.
Aistė: Tai galioja nebūtinai vyrams – moterys irgi nenori įsipareigoti lygiai taip pat.
- Jūs patys kartu esate nuo universiteto laikų. Kaip suradote vienas kitą ir padėjote kurti?
Rokas: Susitikome Vilniaus universiteto centrinių rūmų bibliotekoje, skaitykloje. Ir nuo to karto Aistės įsiliejimas į grupę buvo neišvengiamas.
Aistė: Labai norėjau kur nors groti ir dainuoti. Iš pradžių grupėje gavau garbingas pritariamosios vokalistės pareigas, po to kilau karjeros laiptais (juokiasi). Su Roku prieš tai buvome dalyvavę skirtinguose koncertuose, aš su savo grupe, jis su „Skyle“. Nėra daug žmonių šiame žanre, tad vieni kitus bent iš matymo žinojome.
Rokas: O tada susitikus blykstelėjo meilė ir užbūrė. Ir taip lig šiol.
Aistė: Įrašėme albumą. „Lukiškių pieva“, jis buvo pirmasis, kuriame dalyvavau.
- Aiste, daug kas tave Lietuvoje prisimena ir kaip solo atlikėją. 1999 m. buvai viena pirmųjų Lietuvos „Eurovizijos“ atstovių. Tuo metu tarsi turėjai šansą eiti komercinės muzikos keliu, į tave buvo sutelktas didelis dėmesys. Bet to nepadarei. Kodėl?
Aistė: Man tas pasaulis buvo labai nesuprantamas. Nežinojau, kaip ir ką ten reikia daryti. Solinės karjeros nesugebėjau susiorganizuoti. Nuo paauglystės buvau įpratusi, kad grojame kaip grupė, man patiko grupės bendrumas, demokratiškos idėjos kuriant muziką. Tad ir toliau ėjau šituo keliu. Posūkis į solinį dainavimą buvo atsitiktinis. Tuo atveju kompozitorius Linas Rimša pamatė, kad yra atlikėja, kuri galbūt galėtų atlikti jo kūrinį. Aš jį atlikau ir gavosi tai, kas gavosi.
Rokas: Aistė turbūt yra vienintelė dainininkė, kuri nesiveržė į tą Euroviziją. Tiesiog, sėkmingo atsitiktinumo dėka ji ten pateko. Ją pakvietė atlikti kūrinį – ir ji su juo laimėjo.
Aistė: Tais laikais buvo laida „Muzikinis viešbutis“. „Strazdas“ tapo viso jos sezono geriausia daina. Tada buvo surengta atranka į Euroviziją – pati pirmoji Lietuvoje. Ne tokia gausi, kaip dabar būna, bet ten dalyvavo atlikėjai, buvo komisija. Aš dalyvavau su šia daina ir laimėjau.
Aistė Smilgevičiūtė „Eurovizijoje“ – daina „Strazdas“
- Jeigu prisimintumėte save studijų metais ir dabar – ar tikėjotės, kad viskas susiklostys būtent taip? Kad daugiau nei 20 metų būsite scenoje ir, pavyzdžiui, koncertuosite kariams Ukrainoje?
Rokas: Kai buvome Ukrainoje, pats galvojau, kokios didelės transformacijos įvyko. Juk pradžioje mes buvome hipių grupė. Pacifistai. O dabar važinėjame palei karo frontą. Bet jeigu eini širdies keliu, visko atsitinka.
- Galbūt idėjos liko tos pačios? Hipiai kovojo už laisvę ir taiką – ukrainiečiai daro tą patį.
Rokas: Tikrai taip. Stengiamės neišduoti savo idealų.
Vis dėlto, turbūt nekeistumėte muzikanto kelio, į paprastą darbą biure, pildant įvairias lenteles.
Aistė: Tenka daryti ir tą. Tai irgi yra mūsų darbo dalis.
Rokas: Žmonės labai klaidingai įsivaizduoja muzikanto gyvenimą. Atrodo, kad mes tik lipame ant scenos, smagiai kuriame. Iš tikro, 90 proc. laiko atima kita veikla: tai, ką gali vadinti biuro darbu. Darbas su kompiuteriu, veiklos administravimas, organizavimas, sutarčių sudarinėjimas. Mes juk viską darome patys. Vardan teisės, kad galėtume atlikti savo kūrybą, labai daug dirbame ir už tai brangiai sumokame. Sumokame visapusiškai – ne tik finansiškai, bet ir savo laiku, visu savo gyvenimu.
Mes net normalių savaitgalių neturime – tai koncertas, tai dar kas nors. Vakarai irgi – žmonės po darbo eina pabūti su šeima, o mes einame repetuoti, nors visą dieną būname praleidę su organizaciniais darbais. Daug kas to nesupranta. Šnekiesi net su žmonėmis iš artimos aplinkos, net ir jie ne visada suvokia. Jiems kartais atrodo, kad mes nieko neveikiame.
Aistė: Bet, Rokai, negraudenkime. Taip, kartais ateina mintys, kad norėčiau vieną dieną būti paprasta močiutė savo anūkams, ramiai virti cepelinus ir uogienes. Gal ir būsiu. Bet manyje visada buvo vidinis poreikis, neišvengiamybė, realizuoti tai, kas yra viduje. Štai taip jį realizavau. Be to, oficialiai aš esu administratorė. Mūsų viešosios įstaigos. O Rokas – direktorius. Štai toks tas mūsų kelias!
Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ – 60
