NePopuliari muzika: albumų apžvalgos

Šį kartą - kiek nebūdingas „nevykėlių“ rinkinys, kuriuos reikia paminėti žvelgiant iš istorinės perspektyvos. Net ir prastas albumas yra gera proga užsiminti apie gerą grupę, kurios pavadinimo kitaip gal ir nesužinosite. „The Decemberists“ šiame sąraše - maloni išimtis.

„The Decemberists“ – „Picaresque“

. „The Decemberists“ drąsiai galima pavadinti piratų laivu. Tokia realybė – kone kiekvienam susipažinusiam su jų kūryba, pirmiausiai į galvą šauna tokie žodžiai kaip „piratai“, „smuklė“ ar „Airija“. Šį kartą 5 piratų komanda

indie

pop roko ir Airijos smuklių mišinį papildė taip vadinamu „pilno orkestro“ skambesiu. Muzikine prasme albumas kiek perkrautas, tačiau, daug kas atleistina, kadangi bažnyčioje daryto įrašo skambesys yra neįtikėtinai kokybiškas ir malonus. Už tekstus grupei nesunku priklijuoti snobų etiketę, tačiau pasidomėjus grupės vokalisto biografija paaiškėja, kodėl jo kūryba panašesnė į grožinę literatūrą nei dainų tekstus. Vien už savaitę praniūniuotą „And if you don‘t love me let me go...“ („Engine Driver“) jiems galima įteikti aukso medalį. (9/10)

http://www.decemberists.com

Aimee Mann – „The Forgotten Arm“. Jeigu teko matyti bei girdėti, kaip puikiai Aimee Mann muzika „sužaidė“ žymiajame Paulo Thomo Andersono filme „Magnolija“, šis albumas neturėtų stebinti. Aimee Mann nutarė (tai tik spėjimas!) neapsiriboti dainų pritaikymu filmui, bet ir parašyti pačią istoriją. Albumo „The Forgotten Arm“ tekstuose kiek padrikai pasakojama dviejų žmonių istorija. Aimee Mann dar kartą įrodo, jog net vokišką dainą galėtų atlikti taip, kad skambesys būtų melodingas. Tačiau šį kartą Mann kartojasi. Galutiniam rezultate „The Forgotten Arm“ – tiesiog fonine muzika su vos keliais dėmesio vertais momentais. „Little Bombs“ yra bene vienintelis dėmesio vertas kūrinys. Pamėginkit, ir jeigu „kabins“, pamirškit „The Forgotten Arm“ ir ieškokit „Magnolia“, „Whatever“ ar „Bachelor No. 2”. O Ieškoti verta – vis tik savam žanre (ala „M-1 plius” auditorijai skirtas pop rokas) ji yra aukštumoje. (6/10)

http://www.aimeemann.com/

Adam Green – „Gemstones“. Nuopelną, kad šis sausio mėnesį išleistas albumas pakliuvo į rankas lietingomis gegužės dienomis, priskiriu aukštesnėms jėgoms. Įsivaizduokite: pavasaris, šiltas oras, lyja, jus užvaldo melancholija, ir staiga, prižadėjęs sugražint gerą nuotaiką, į svečius įsiprašo „priplaukęs“ vaikinas su gitara. Kalbant vienos reklamos žodžiais: „dabar ir jūs galite tai turėti!“. Iš esmės Adamas Greenas tiesiog plagijuotojas, besinaudojantis kitų atrastomis formulėmis. Antai ankstesnis (ir šviesmečiu geresnis) albumas „Firends Of Mine“ - tai 100% šešiasdešimtųjų pabaigoje sužibėjusio Scotto Walkerio kopija. Ir ne tik skambesys, bet ir sarkazmu bei ironija persunkti tekstai („tuomet“ už juos buvo atsakingas Jacquesas Brelas). Dabartinis Greenas primena Becką. Skirtumas tik tas, kad pirmasis į muziką žiūri nerimtai – tai jaučiasi ir atlikime, ir tekstuose. Todėl „Gemstones“ rekomenduojamas esant blogai nuotaikai, kuomet norite apie nieką galvoti. (7/10)

http://www.adamgreen.net/

„The Raveonettes“ – „Pretty in Black“. Kažkada „garažinį“ roką gaivinusiam duetui iš Danijos atėjo laikas užsidaryti į garažą. Apmąstymams. Nuo unikalaus debiutinio, trimis akordais B bemol minorinėje tonacijoje įrašyto mini albumo „Whip it On“ praėjo tik 3 metai, o senąjį skambesį galima girdėti tik vienoje dainoje. Įdomiausia, kad gerus „The Raveonettes“ laikus primenanti „Love in a Trashcan“ yra išleidžiama pristatomios dainos pavidalu, nors ja pristatomas albumas yra iš kitos „operos“. Ritmo mašina, šešto dešimtmečio mokyklos išleistuvių muzika, sentimentalūs praeito šimtmečio garso takeliai, gitarinės „Roxette“ lygio baladės ir vokalas be gyvybės ženklų – visa tai sugrūsta į vieną albumą. Svarbiausia, kad pamiršus, ką „The Raveonettes“ grojo iki šiol, kiekviena albumo daina skamba puikiai. Net jeigu tai šimtą kartų girdėta. Blogai tai, kad kiekviena jų perdėm skirtinga, kad įsipaišytų į albumą. Net 20 metų grojančių grupių „Geriausių dainų“ rinkiniai, ir tie skamba nuosekliau, harmoningiau. Taip ir neaišku: išsisėme kolektyvas ar atvirkščiai – nesugebėjo suvaldyti kūrybinių minčių srauto? (7/10)

http://www.theraveonettes.com/

„Dave Matthews Band“ – „Stand up“. „Dave Matthews Band“ už Atlanto jau eilę metų yra viena populiariausių grupių. Albumas „Stand up“ tai dar kartą įrodo. Dabar jis puikuojasi tiek „Billboard“, tiek „Amazon“ geriausiai parduodamų albumų sąrašo viršūnėje. Grupės koziris – „gyvi“ koncertai („gyvų“ albumų, kurie dažniausiai dvigubi, kolektyvas išleido kone dvigubai daugiau nei studijinių). Jų metu kokybiškas rokas su charizmatišku vokalu priešakyje pasipildo kone džiazo grupėms būdingomis improvizacijomis ir užvedančiu atlikimu. Deja, šiuo metu tenka kalbėti apie studijinį darbą, o nuo 2000 metų kuomet nutrūko bendradarbiavimas su ilgamečiu prodiuseriu Steve'u Lillywhite'u, grupė tik popsėja ir banalėja. „Stand Up“ prodiusavo Markas Batsonas, daugiausia dirbantis su tipiškais JAV madingais atlikėjais („50 Cent”, Beyoncé). Taip, tai irgi muzika, bet jau ne „Dave Matthews Band“. Paskutinius džiazo likučius keičia R&B, ryškų Dave'o Matthewso vokalą – pro nosinę dainuojančio tipelio balsas, o lyrinius ir melodingus tekstus – socialianiai bei politiniai manifestai. Kai jau atrodo, kad blogiau negalima, „DMB“ įrodo, kad klystate. Ką gi, pora balų dar liko... (4/10)

http://www.davematthewsband.com/