Aistroms kiek aprimus, norėčiau nešališku kampu pažiūrėti į mūsų pasirinktą dainą. Nekomentuosiu daugelio puolamo LRT formato. Kol nepasiūlome alternatyvos, kuri veiktų be klaidų, neturime pagrindo diskusijai. Nė vienas konkurso formatas negali veikti taip, kad patenkintų visus, o čia šnekame kartu ir apie meną, kuriame vienos tiesos niekada nebūna. Be to, komentuoti prodiuserių darbo darant TV formatą neleistų mano kompetencija. Šiame komentare noriu kalbėti kaip muzikantas, koncertų organizatorius bei aistringas „Eurovizijos“ žiūrovas – atsakysiu į klausimus, kodėl negalėjome išleisti Mios ir kodėl šią dainą privalėjo dainuoti duetas.
Artimiausios konkurentės dainai nugalėtojai
Gaila, kad kitos atrankoje rodytos dainos „This Time“ nesudarė ypatingos konkurencijos. Dažnai linksniuojama Edgaro Lubio daina „Not Perfect“ buvo primityviai instrumentuota, be to, neišbaigtas scenos vaizdas tiesiog skleidė neigiamą energiją. Dramos ir pilkumo pilna kasdienybėje, o „Eurovizija“ daug kas tiki kaip švente.
Kūrinys „Right Way“ skambėjo kaip bet kuri Maltos, Kipro ar Šveicarijos daina, kai šios šalys pritingi sugalvoti ką nors įdomaus. „Dangerous (S.O.S.)“ reikėjo visiškai kitokio vokalo, nei galėjo pateikti trys iki finalo nužengę atlikėjai – ji netiko niekam.
„This Time“ sėkmės receptas
Taigi, liko „This Time“, kurią paklausęs dukart jau mokėjau mintinai ir be problemos galėjau pakartoti po kelių dienų. Kūrinio sėkmė – jo paprastume. Paprastutis tekstas, labai aiški melodika, nesudėtinga dainos „žinia“.
Priedainio harmonijos – iki skausmo pažįstami keturi akordai (VI – IV – I – V), sąlygoję tokius hitus, kaip Lady Gaga „Poker Face“, Beyonce „If I Were a Boy“, Bon Jovi „It‘s My Life“, One Republic „Apologize“, Emeli Sande „Read All About It“ ar Rihannos „We Found Love“. 2013-aisias „Eurovizijos“ nugalėtojų danų daina naudojosi ta pačia akordų seka, o atbuline tvarka (VI – V – I – IV) išdelioti šie keturi akordai pelnė pergalę Loreen 2012-aisiais.
Nuo seno pop pasaulyje naudojama šių keturių akordų progresija bei jos sesuo dvynė I – V – VI – IV yra lyg sėkmės formulė dainoms. Ši melancholiškų ir stiprių akordų seka suteikia nemažą jausminių dirgiklių paletę klausytojų pasamonei, kartu išlikdama suprantama bei komfortablia. Tad nenuostabu, kad kasmet girdime skirtingų daugiau ar mažiau talentingų bandymų ją prisijaukinti. Nenuostabu, kad komentatoriai taip aršiai gynė Edgaro „Not Perfect“ – jos priedainis irgi pagrįstas tais pačiais akordais.
Kūrinį pradedanti gitara suteikia dainai country aromato ir šiam stiliui būdingų „natų“ – šiek tiek pozityvaus kaimietiškumo, o dainininkui – nekaltumo ir jaunumo. Būtent tokio stiliaus dėka karjerą pasidarė tuomet dar paauglė Taylor Swift.
Vienas dainos minusas – pakankamai apibrėžtas tipažas atlikėjo, galinčio šią dainą atlikti įtikinamai. Ją ant scenos galėjo atlikti tik jaunos ir kiek nekaltos išvaizdos atlikėjas.
Kaip atrinkti tinkamą atlikėją
Kiekvienas scenos atlikėjas yra savotiškas aktorius, o kiekviena daina yra tarsi minispektaklis, aktorinis etiudas. Kadangi kiekvienas aktorius turi savo ribas ir toli gražu ne kiekviename amplua atrodo įtikinamai, tinkamas aktoriaus parinkimas yra dalis kūrinio sėkmės. Bet kuris režisierius, autorius ar prodiuseris jaučia, kokio tipažo atlikėjo jam reikia tam tikram vaidmeniui ir tikslingai tokio ieško.
Atrankose į operos spektaklius vaidmenį vaidina dar ir balso spalva. Nė vienas dainininkų pasirinkimą turintis teatro vadovas neleis tam pačiam sopranui dainuoti ir trapiosios Cerlinos Mozarto „Figaro vadybose“ ir dramatiškos Cio-Cio San Puccini „Madama Butterfly“, nors skirtumas tarp šiems vaidmenims tinkamos balso spalvos dažnam klausytojui gali pasirodyti vos juntamas.
Nuo tada, kai paaiškėjo, kuri daina važiuos į Austriją, tokią atranką pagal tipažą privalėjome padaryti ir mes, žiūrovai. Variantų turėjome tris ir nė vienas nepelnė visiško palankumo. Vaidui buvo kiek sunku be scenos partnerio išlaikyti tą „iki ausų įsimylėjusio vaikino įvaizdį“ visos dainos metu, o Monikos Linkytės balsui nevisada buvo palanki kūrinio melodika. Mia su melodika susitvarkė labiau, bet ši daina neatitiko ne tik jos balso tembro, bet ir tipažo.
Rezultatas
Nuo tada, kai Gediminas Zujus pasiūlė dueto variantą, be abejonės, TV prodiuseriai iškart pradėjo kurti sąlygas, jam įgyvendinti. Taisyklės leido keitimus, o šįkart jie buvo lemiami. Juk kas geriau – aklai paisyti visko, kas parašyta popieriuje (o juk rašo žmonės, kurie taip pat turi teisę klysti) tokiu blokuojant geras idėjas, ar vis tik pasinaudoti esančia išlyga konkurso naudai?
Praėjusiais metais Mia žibėjo, dainuodama „Take a Look at Me Now“ – toks dramatiškas kūrinys idealiai tiko jos balsui, asmeniniam charakteriui bei amplua. Šįmet prašėme iš jos beveik neįmanomo – persikūnyti i Taylor Swift stiliaus mergaitę. Mios balse ir akyse atsispindėjo per daug gyvenimo patirties, o jos moteriška, nors ir nuostabi išvaizda visiškai neatitiko dainos tipažo. Jei išleistume ją į Austriją, reikėjo arba sunkinti dainos aranžuotę taip sugadinant pačią dainą, arba išstatyti puikią ir daug pasiekusią Lietuvos atlikėją pajuokai.
Sulipę i duetą Monika bei Vaidas dar labiau sustiprino stipriąsias vienas kito puses, tiek vokalo, tiek įvaizdžio klausimu. Pamatėme įtikinamą duetą dviejų jaunų nenustygstančių vietoje žmonių, įkūnyjančių jauną ir nepatyrusią meilę. Gaivią ir vasarišką, į jaunystės atsiminimus nukeliančią dainą netruko pamilti ir užsienyje – anot blogų, jau turime nemažai fanų Europos šalyse. Nuoširdžiai tikiu, kad Lietuvą šįmet atstovaujanti daina daugeliui suteiks nemažai progų gegužės mėnesį džiaugtis ir didžiuotis.
