„Liūdnų slibinų“ tandemas Aistė Lasytė, Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas akustiškai atliko dainą ledinės upės ir tilto fone. Liūdesio nesibaidančios grupės dainoje žiema įgauna berankės, aklos senutės įvaizdį. Pasak jų, nėra reikalo dėl artėjančių švenčių vengti liūdesio, ant visko dedant blizgučius ir apgaulingą varpelių skambėjimą.
„Daina tokia, kokia mūsų žiema. Kad ir kaip norėtų mūsų moteris Aistė Lasytė, mes nevažiuojam rogėmis per sniego pusnis skambant varpeliams, nevaikštom būriais giedodami džiaugsmingų giesmių ir pilka spalva akimirksniu nedingsta. Tačiau gerai, kad dar yra apie ką pamąstyti. Ar prie upės, ar prie tilto, po vieną ar kartu, jauni ar seni, sušalę ar sukaitę, ar linksma, ar liūdna. Priimti su vidine ramybe save ir kitus tokius, kokie esam, matyt, ir yra didžiausia šventė“, - kalba senesniajai kartai dažnai save priskiriantis „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.
Dainos „Senutė žiema“ žodžius sukūrusi grupės moteris Aistė Lasytė mano, kad šioje dainoje yra vien tik romantika.
„Net senutės paveikslas, kuris iš pirmo karto gali pasirodyti kraupokas, toks nėra. O jeigu jums pasirodė kitaip - tai reiškia jūs ne taip įsivaizdavote“, - su šypsena sako Aistė Lasytė, bet kuriuo metų laiku laukianti Kalėdų.
„Liūdnų slibinų“ narys Dominykas Vaitiekūnas neslepia, kad su žiema jis nesutaria ir už eglutes labiau mėgsta palmes.
„Prieš filmuodami akustinę dainos versiją prie Žvėryno tilto, bandėm fimavimą suplanuoti tą dieną, kada pranašavo sniegą, bet sniego taip ir nesulaukėm. Sulaukėm žvarbaus vėjo, kuris pakeitė dainos aranžuotę ir pakoregavo mūsų romantišką norą dainuoti sningant. Tokia dažnai ir būna mūsų žiema. Lauki romantikos, o sulaukti nepatogumų“, - sako Dominykas Vaitiekūnas.
„Liūdni slibinai“ - daina „Senutė žiema“:
