Šio konkurso skeptikai dabar gali trinti rankas: mes vis kartojome, kad „Eurovizijos“ konkursas – niekalų darytojas. Man šių metų Europos dainų konkursas taip pat nepatinka. Nei čia įvairovė, nei kas. Sakyčiau, gal nudėvėtų dainų skudurynas, nes juk į finalą nepateko ir stipri dainininkė iš Izraelio Mei Finegold!
Daug girdėjome dainelių, kurios labiau tiktų įvairiems vakarėliams, kelionėms ar pobūviams gamtoje, kur nebūtina išsiskirti, kur svarbiau įsilieti į visų rodomą gerą nuotaiką, o neretai ir apsimetinėti tai darant.
Bet ar tik tuo gyvena Europa? Ir tai jau socialinis ir netgi politinis klausimas. Atsisukę iš kitos pusės sakysite, prie ko dainų konkurse politika. O apie ką ne taip seniai dainavo „Eurovizijos“ konkurso nugalėtojos švedė Loreen („Euphoria“) ir danė Emmelie de Forest („Only Teardrops“), ar ne apie tautų ir žmonių susvetimėjimą, netikrumą ir vienatvės šaltį.
Tad meninėmis priemonėmis reikštos politikos „Eurovizijos“ konkurse jau būta. Tačiau ir pas mus, matyt, ir kitur šie momentai kažkur užkišami, neakcentuojami. Visiškai devalvuota dainų tekstų reikšmė, jie vienaip ar kitaip nėra vertinami, apie juos nekalbama nacionalinėse atrankose. Daina be poetikos, be gerų ir prasmingų žodžių – niekis.
O kuriant ir aptariant dainų muzikinę pusę ir apskritai dainas, turėtų iškilti klausimas, apie kokią muziką mes kalbame. Pop muziką, popsą, roką, estradą? Taip, iš tikrųjų tai ne tas pats. Tai skirtingos sąvokos ir skirtingi reiškiniai. Bet juos išaiškinti ir aptarinėti ne šio komentaro tikslas.
Pasakysiu tik tiek, kad ruošiantis „Eurovizijos“ dainų konkursams, ir mes, ir daugelis kitų šalių prodiuserių bei atlikėjų pramogų stilistikoje pasiklysta, susipainioja ir atsiduria žiaurioje eklektikoje. Gal todėl, kad žūtbūt stengiasi aptikti ir padaryti būsimą laimingą „Eurovizinės“ dainos standartą.
Kai scenoje stinga kūrybiškų, originalių asmenybių (jas dažniausiai aptinkame roko muzikoje, sinkretiniame estrados žanre), kai matyti tik nudėvėtų dainų skudurynas ir pabodęs saldus pseudoelektronikos čiurlenimas, nejučia galime pasigauti kažką kontraversiško.
Įdomu tai, kad cirkui būdinga ekscentrika prigyja organiniame žmonių gyvenime: vyras, gimdamas antrą kartą, tampa moterimi (Austrijos dainininkas Tom Neuwirth ir jo „personažas“ – barzdota dama Conchita Wurst), Airijos dainininkei pritarė sijonuoti šokėjai vyrai ir kt. Airijos atstovė į finalą nepateko, o Conchita su daina „Rise Like a Phoenix“, manyčiau, gali pretenduoti netgi į aukščiausias konkurso finalo vietas, nes dėl teisybės reikia pasakyti, kad ji dainuoja gerai.
Londono ar Vilniaus baras. Grupė panelių atėjo pasišnekučiuoti ir praleisti vakarą. Netrukus prieš jas išdygsta savimi pasitikintis frantas ir ima kibti prie vienos merginos. Pažeria komplimentų, siūlo tą ir aną. Bet mergina pasirodo esanti ne lengvabūdė. Atsikerta. Jai esą deimantų nereikia – tik paprasto dėmesio ir truputėlio paramos. Tada būsianti ir meilė.
Tai V. Matačiūnaitės dainos „Attention“ siužetas. Tai veiksmo daina, kontrastingas, dinamiškas ir jos skambėjimas, o elektroninis dainos rūbas čia tikrai ne banalus. Tačiau jos turinys, veikiantys asmenys (mergina ir vaikinas, gal ir jų draugai) prašosi režisūros ir vaizdingesnio bei sąmojingesnio sceninio sprendimo. Neaiškus šokėjo Šarūno Kirdeikio vaidmuo. Jis buvo labiau panašus į standartinius gražuolių dainininkių prišokėjus, negu siužeto vaidmens atlikėjas.
„Attention“ – ne gryno vokalo daina, nėra kantilenos, nėra galimybių parodyti balsą. Čia daugiau rečitatyvo, energingos greitakalbės ir vaidybos. O vienas už visus šou nepadarysi. Gaila, kad Vilija atsisakė padūkėlės su dideliais batais ir laisva apranga įvaizdžio. Kopenhagoje vilkėti įmantrūs atlikėjų kostiumai dvelkė šalčiu ir prasilenkė su paprastu, bet aktualiu dainos siužetu.
„Eurovizijos“ dainų konkurse Lietuvai atstovavusi daina buvo ne be trūkumų, tačiau į finalą, palyginti su tuo, ką matėme antrajame pusfinalyje, ji turėjo patekti. Nes to buvo verta.
