Lotyniškos kilmės žodis album reiškia baltą lentą. Suprantama, kad toji balta lenta įgytų ir kitokių spalvų, jai reikia žodžių, piešinėlių, visokių ženklų ir šešėlių. O tai ir sudaro mums seniai žinomą albumą. Ypač vyresniesiems, kurie prisimena ankstesnių laikų mokyklinius albumus su pirmosios meilės eilėmis, gražiais palinkėjimais, spalvotais piešiniais.
Šiais laikais tokių moksleiviškos meilės ir fantazijos albumų tikriausiai niekas nebekuria. Jų vieton atėjo muzikiniai albumai. Dabar vietoj piešinėlių dažniausiai matome nuotraukas, o žodžiai tapo dainuojami ir yra įdėti į specialias kompaktines plokšteles. Taigi dabartiniai albumai tarsi susideda iš dviejų dalių: vaizduojamojo meno bei fotografijos ir poetinės-muzikinės. O albumų paskirtis nepasikeitė: tiek buvę mokykliniai, tiek dabartiniai muzikiniai tenkina tarpusavio bendravimo (dažnai ir kūrybinio) poreikį arba, kaip dabar sakoma, atlieka vidinės komunikacijos vaidmenį.
Tad, žvelgdami iš kultūrologijos kampo, be jokios ironijos galime teigti, kad tokių atlikėjų kaip Geltona, „Mango“, Alanas Chošnau, albumų didesnis ara mažesnis komercinis pasisekimas nėra atsitiktinis arba nulemtas kokios nors avantiūros. Tiesiog įrašų studijos ir leidybinės firmos popmuzikos išplitimo laikais suvokė, ko reikia šiandieniniams vyresniesiems darželinukams ir jaunesniųjų klasių moksleiviams.
Kaip ir buvusiuose mokykliniuose, taip ir jų antrininkuose – dabartiniuose muzikiniuose albumuose - spalvos ir garsai paprastai negali būti labai aštrūs ir rėksmingi, o vaizdai ir žodžiai – sunkūs ir daugiareikšmiai. Todėl dainuojama švelniu pusbalsiu, o ritmas čia dažniausiai būna pats paprasčiausias. Tai fokstrotas, tai maršas. Kaip lengvos vaikštynės (viens du, viens du) ar kaip grakštus pasišokinėjimas, kuris taip yra reikalingas masiniams lauko koncertams.
Beveik visas muzikinis audinys (niekaip negaliu pasakyti instrumentuotė) – elektroninis-kompiuterinis, todėl nėra įprastų muzikos instrumentų partijų ir jų derinių. „Mango“ dainose juos pakeičia bičių spiečiaus dūzgesį primenantys standartiniai elektroniniai klasteriai („Raskila“, „Gal tai tu“), beje, jau girdėti ankstesnių metų šios grupės dainose. Nedidelė išimtis gal būtų mažyžiai klasikinės gitaros, saksofono ir smuiko epizodai A. Chošnau albume.
Klavišiniais instrumentais tai viename albume, tai kitame lyg ir grojama, tačiau taip skurdžiai, kad man tas grojimas primena tik vaikškus elektroninius barškučius. Tuo tarpu tekstuose atsiranda erotikos, ir kai kurios dainelės tarytum išeina iš mūsų aptariamo „žanro“ ir jo auditorijos ribų. Bet gal tai mūsų laikų bruožas: daug kas prasideda ir pasibaigia daug anksčiau.
Kurias dainas arba kokius pozityvius požymius iš trijų aptartų kompaktinių plokštelių būtų galima išskirti?
Nors A. Chošnau albumas dvelkia sunkiai pakeliama monotonija ir vienos dainos tonacija, tačiau du kūriniai (iš dvylikos) vis dėlto kiek palaiko Alano, kaip pop scenos kūrėjo, titulą. Tai dainos „Mano Dievas tik žmogus“ ir „Lopšinė“. Pirmoji pelnytai buvo viena iš Eurovizijos konkurso nacionalinės atrankos lyderių, o kita galėtų įeiti į geriausių lietuviškos popmuzikos lopšinių sąrašą. Alanas iš tikrųjų šiandien dainuoja geriau negu vakar. O kad jį mėgsta ir pagyvenę klausytojai manyčiau yra dvi priežastys: lietuviams yra artimas Alano delikatumas ir lyrizmas, o vadinamosios jo rytietiškos arba arabiškos intonacijos ne vienam primena anksčiau Lietuvoje koncertavusio ir gerai žinomo uzbekų ansamblio „Jala“ musulmonų sunitų kultūros atgarsius.
Mielai sutikčiau kurioje nors šventėje pašokinėti skambant tipiškai „Mango“ dainai „Gal tai tu“, bet ir tada ramybės neduotų tas pats klausimas: kodėl per šitiek veiklos metų šių merginų balsai nė kiek nepažengė į priekį, ir jos, jau erotiškos ponaitės, vis dar dainuoja kaip vaikai. Todėl dar nežinau, kaip vertinti lyg iš kito pasaulio į „Mango“ darželį nukritusią roko dainelę „Domino“. Ypač kai iškart po jos pasigirsta banalumo ir muzikinio skurdumo pavyzdys „Pabučiuok“. Norėčiau tikėti, kad pop roko dainų (ir geresnių) atsiras daugiau, nes akivaizdžiai matyti, kad roko spalvos bent kiek gali sureikšminti tolimesnę „Mango“ kūrybą.
Jeigu kas Geltoną pavadintų 10–14 metų mergaičių dievaite, nereikėtų prieštarauti. Jos dainos „Žvaigždelės“ ir „Vieno vienintelio“ (duetas su G. Paškevičiumi) skaidrios, kupinos švelnumo ir pirmosios meilės vizijų („Žvaigždelės kris į saują/ Aš padarysiu saulę/ Tau iš jų“/ Ir te visi sužino/ Koks brangus tu man esi“).
Iš apžvalgai atrinktų keturių kompaktinių plokštelių Amberlife „In My Life“ atrodo brandžiausia ir įdomiausia.
Apskritai apie šį autorių ir atlikėją daugelis nedaug ką žino. Kas yra Amberlife ir iš kur jis atėjo, berods nieko nepasako ir jį globojančios muzikinės produkcijos kompanijos „Cactus Pro“ tinklapis. Išeitų, kad vienas perspektyviausių dainų kūrėjų vis dar laikomas įrėmintas mįslėje. Ar Amberlife iš tikrųjų, kaip skelbiama albume, yra visų plokštelės dainų muzikos (melodijų) autorius? Žinau įžymios lietuvių roko grupės lyderį, kuris skelbėsi esąs visų kūrinių autorius. Tačiau, grupei iširus, nieko daugiau „nebesukūrė“, nes iš tikrųjų muzikines temas (melodijas) kūrė arba grupės muzikantai aranžuotojai arba visai kiti autoriai.
Būtų galima į šiuos autorystės dalykus ir nesigilinti, tačiau tai darau todėl, kad albumas „In My Life“ išsiskiria būtent dainų muzikine sandara ir nenugrotais naujais muzikiniais motyvais. Dainos, suprantama, kupletinės, tačiau į priedainį einama ne tiesmukai, kaip dažniausiai būna, o per pereinamąjį, antrąjį, motyvą („My Lover”s Gone“, „Another Day“, „Take Me“ ir kt). Tokiu būdu daina įgauna labiau ištobulinto ir platesnio skambesio kūrinio formos įspūdį.
Dauguma Amberlife albumo dainų melodingos ir stilingai instrumentuotos. Gaila, kad jos atliekamos tik anglų kalba. Tie patys „Cactus Pro“ programuotojai ir aranžuotojai, kitais atvejais gaminantys banalią popsinę produkciją, „In My Life“ kompaktinėje plokštelėje parodo nepalyginti geresnį muzikinį skonį ir kūrybingumą. Psichodeliškai spalvingos dainos „Only You“ ir „Stay, o aukštą balso registrą dainininkui čia pavyksta pasiekti per falcetinį dainavimą.
Į albumą nebūčiau dėjęs dainos „Summerland“, kurioje labiausiai girdėti užspaustas Amberlife balsas. Apskritai vokalinė plokštelės pusė yra kiek silpnesnė už kompozicinę. Tačiau viskas dar prieš akis: balsą (rezonatorius, kvėpavimą, diapazoną) galima tobulinti ir pasiekti dainos išraiškos visumos.
