Kalbėjomės vasaros pradžioje, filmuojant „Foje“ muzikinį klipą – dokumentiką „Kitoks pasaulis“. Tada buvo galima tik spėlioti, kaip praeis šią savaitę pasibaigsiantis Andriaus Mamontovo karjeros 30-mečiui skirtas koncertų turas. Andriaus koncertai lig šiol vyko bene kasmet, o juose skambėdavo ir „Foje“ dainos, tad tai tarsi nėra toks didis įvykis, kaip galėtum pagalvoti.
Vis dėlto, šis turas yra ypatingas. Jo koncertuose visą antrąją pasirodymo dalį scenoje pasirodo „Foje“ nariai, orginalia grupės sudėtimi, grojantys originalius grupės kūrinius.
„Foje“ yra tituluojama svarbiausia visų laikų Lietuvos grupe, panašiai kaip Arvydas Sabonis yra geriausias visų laikų šalies krepšininkas, o Jonas Mekas – ryškiausias menininkas. Tai – kaip aksioma, kuriai pagrįsti užtenka fakto, kad 97-aisiais į paskutinį „Foje“ koncertą Vingio parke atėjo 60 tūkst. žmonių. Še-šias-de-šimt-tūks-tan-čių.
Tačiau jis įvyko prieš 16 metų. Per tą laiką pasikeitė praktiškai viskas. Muzika – ypač. Paradoksalu, bet „Foje“ sugrįžimui tai išėjo tik į naudą.
Vienas didžiausių skirtumų – aplink daug mažiau megažvaigždžių. O būtent tokį statusą Lietuvoje „Foje“ buvo išsikovojusi ir panašu, tebėra išlaikiusi. Internetas, su tokiais įrankiais kaip „YouTube“, o dabar ir „Spotify“ atvėrė visą pasaulio muziką iškart. Visi žanrai, visi dešimtmečiai čia pat – tik rask laiko. Dėl to klausytojų prioritetai išsibarstė. Muzikos mėgėjų dabar tikrai ne mažiau, tačiau, užuot, kaip anksčiau, visi vieningai klausę 40-ies dainų iš radijo stočių topo, dabar jie renkasi iš nesibaigiančio naujos ir senos muzikos srauto, kuris juos kasdien pasiekia per naujienų portalus, muzikinius tinklaraščius, socialinių tinklų draugus.
Tokioje hiperaktyvioje aplinkoje nauji atlikėjai išpopuliarėja akimirksniu, bet lygiai taip pat greitai juos pakeičia kiti. „Žvaigždės kartais krenta“, – dainą taikliu pavadinimu turi „Foje“. XXI a. antrajame dešimtmetyje žvaigždės krenta ne kartais: jos krenta kasdien, dažniausiai nespėjus pakilti tiek, kad paliktų ryškų pėdsaką muzikos istorijoje ar bent jau suformuotų stabilų gerbėjų ratą. Pamenate tokį 90-ųjų reiškinį kaip grupių fanklubai? Jų tiesiog nebeliko. Senieji fanai užaugo, o potencialūs naujieji neranda nei pakankamai ryškių grupių, apie kurias galėtų būriuotis, nei turi noro kažką šlovinti labiau, nei pačius save.
Tai nėra taip blogai, kaip gali skambėti. Daug grupių, iš kurių galima rinktis, yra geriau nei viena, kurią mėgti privalai, antraip draugai su tavimi nesisveikins. Fanatizmas yra žavu pažiūrėti iš šono, bet ne susidurti tiesiogiai. Pabandykite vaikinui, vilkinčiam „Popsas užkniso juodai“ marškinėlius pasakyti, kad galbūt „Foje“ muzika yra monotoniška, o naujoji Andriaus kūryba nėra tokia įtikinanti, kaip pirmieji albumai. Supyks ir palaikys jus arogantišku.
Tačiau kaip anksčiau, taip ir 2013-aisiais klausytojai nori vienybės. Esate patyrę tą jausmą, kai tūkstantinė minia kartu su grupės vokalistu traukia dainos priedainį? Daugeliui žmonių būtent tai yra tikrasis eargasmas. Jam sukurti vien muzikantų nepakanka – reikia, kad ta minia būtų greta.
Daugeliui šiuolaikinių grupių tokio bekompromisinio muzikantų-klausytojų santykio sukurti nepavyksta, dėl milžiniškos konkurencijos, kurios sąlygomis jos žaidžia. Dėl to muzikoje karaliauja senieji vardai, iškilę dar tada, kai madas diktavo MTV, radijo stotys ir muzikiniai žurnalai. Pažiūrėkite, kas šią vasarą grojo didžiausių pasaulio muzikos festivalių pagrindinėse scenose: prisikėlę „The Rolling Stones“, „Blur“, „Green Day“, „Red Hot Chili Peppers“, „New Order“...
Lietuvoje – ne kitaip. Norėdami sulaukti komercinės sėkmės festivaliai turėjo pritraukti „Antį“, „Bix“, SEL, o geriausia – visus tris iškart. Visų šių grupių karjeros prasidėjo prieš daugiau nei 20 metų.
Todėl laikas „Foje“ sugrįžimui, nors ir vienam trumpam turui, būtent dabar, kai nostalgija praeities muzikai yra didelė, o jaunos grupės senųjų nesikėsina išstumti, yra dėkingas.
Rezultatai tai parodė: Klaipėdoje ir Šiauliuose arenose buvo po 5 tūkst. žmonių, Kaune – beveik 10 tūkst., o šį šeštadienį Vilniuje planuojama, jog apsilankys 12 tūkst. – arena bus sausakimša iki pat viršutinių ložių.
Skambant „Laužo šviesai“, aštuonių minučių gotiškam kūriniui, Kaune visi sėdėjusieji pakilo iš savo kėdžių. Grupė buvo iškviesta net trims pakartojimams. Klaipėdoje pasibaigus koncertui žmonės nesiskirstė ir muzikantams jau palikus sceną vieni patys dainavo „Geltonus krantus“. Nieko panašaus neteko matyti per jokį kitą Lietuvos grupės koncertą.
Ši „Foje“ sugrįžimo sėkmė – stipriausias įrodymas, kad nepaisant aktyvaus dabartinio lietuviškos muzikos gyvenimo, atgimusių apdovanojimų ar tūkstančių peržiūrų, kurias muzikantai renka „YouTube“, nė viena šiuolaikinė grupė net nepriartėja prie tokios įtakos, kokią Lietuvoje turėjo 90-ųjų grupės. Publikos poreikis muzikai yra – žmonės nori eiti į koncertus, nori dainuoti kartu, nori jausti ryšį su muzikantais ir su būriu taip pat mąstančiųjų greta. Tačiau kaip ir daugelyje Vakarų šalių, taip ir Lietuvoje, naujos kartos grupėms šio poreikio patenkinti nepavyksta.
Turint omenyje greitį ir trumpalaikiškumą, kurio sąlygomis muzika yra vartojama dabar, gali ir nepavykti. Bent jau tokiu mastu, kaip tai geba senosios kartos atlikėjai. Visiškai realu, kad šie „Foje“ koncertai yra paskutinė galimybė pamatyti lietuvišką grupę, kuri yra ne vienerių metų, ne vienos subkultūros, bet kelias kartas jungiantis, visai šalies visuomenei aktualus reiškinys.
Panikos kelti nereikėtų – kiekviena karta turi savo muzikinius herojus. Dabartinė pasižymės tuo, kad herojų bus daug, tik jie – maži ir nuolat besikeičiantys.
Bet prisiliesti prie senųjų, ypač kai šie yra tokie pasiilgę scenos, kaip Andrius Mamontovas ir komanda šiame ture – unikali patirtis. Matyti „Foje“ šiandien – tai būti arčiausiai to jausmo, kurį turėjo išgyventi tie 60 tūkstančių žmonių Vingio parke 97-aisiais. Jausmo, kurio galbūt nė vienai būsimai Lietuvos melomanų kartai nelemta patirti.
