Dar įdomesnis (juokingesnis?) grupės „Stereo Total“ albumas „Do The Bambi“. Čia visko tiek daug - ir filmo „Viso gero, Leninai“ garso takelio nuobyros, ir techno elementai, ir prancūziškas šansonas. Eilinis iš netilpusių į traukinį – M.Wardo „Transistor Radio“ – kokių metų atmosfera albume, galima atspėti iš pavadinimo. Kaip ir visus kitus albumus, pastarąjį miniu, nes teko skaityti gerų atsiliepimų. Gal ir jums patiks?
Emiliana Torrini – „Fisherman's Woman“ (folk/dream pop)
Šis Islandijos atstovės albumas pastaruosius 4 metus (faktiškai nuo jos debiuto) man buvo bene laukiamiausias darbas muzikos pasaulyje. Kas porą mėnesių vis užsukdavau į „Amazon“ pažiūrėti, ar yra kokių naujienų. 2005-aisiais pagaliau galiu lengviau atsikvėpti. Tik koks pasikeitimas! – jeigu 2000 metais išleidusi epą apie meilę technologijų pasaulyje („Love In The Time Of Science“), tiek dėl muzikos, tiek dėl vokalo ji buvo lyginama su tautiete Björk, tai dabar skambesys primena Švedijoje karaliaujančią ledo karalienę Stiną Nordenstam. Kažkur erdvėje skambantis vokalas ir minimalios aranžuotės: nuoširdu, subtilu, trapu ir gražu – akimirkai prieš užmiegant ar pasineriant į svajones. (8/10)
http://www.emiliana.nu/
„The Fiery Furnaces“ – „EP“ (indie/experimental/garage rokas/pop)
„EP“ – sutrumpinimas, muzikiniame pasaulyje reiškiantis „mini albumas“. Grupės „The Fiery Furnances“ mini albumo trukmė – 41 minutė. Bet kam kitam tai - normalus albumas, tik ne jiems. Juk jų praėjusių metų šedevras „Blueberry Boat“ grojo beveik dvigubai ilgiau. Kolektyvo skambesyje akivaizdi garage rock revival įtaka, bet tai, kas juos išskiria iš kitų panašaus kalibro grupių, yra melodingumas, pakankamai švelnus vokalas ir „kreizas“ tekstuose. Kartais atrodo, kad jie linksminasi patys, kartais – kad linksmina į vakarėlį susirinkusius draugus. Jaučiasi, kad čia nėra jokio noro kam nors įtikti. Berlyno techno (ala Ellen Allien) stiliaus „Single Again“, baladė „Evergreen“ ar vasariškai optimistinė „Sing For Me“ – jokio skirtumo – kuo daugiau įvairovės, tuo albumas labiau „FieryFurnanciškas“. Taip, čia viso labo pavienių dainų rinkinys, bet argi jie kada skambėjo kitaip? Netgi tie, kas eina iš proto dėl šio „EP“, niekaip nesugebėdavo iki galo perklausyti ankstesnio jų darbo „Blueberry Boat“. Viskas čia gerai, tiesiog neįprasta. „Fiery Furnances“ šiuo metu neabejotinai yra viena įdomiausių grupių. (9/10)
http://www.thefieryfurnaces.com/
„Bright Eyes“ – „I'm Wide Awake It's Morning“ (indie rokas)
Kartais pakanka išgirsti kelias dainas ir gali pasakyti, kad kažkas tame yra. „Bright Eyes“ (realiai tai tik vienas žmogus – Conoras Oberstas) atveju tekdavo sakyti: „kažkas iš to bus“. Na, trūkdavo jaunajam poetui galios muzikoje ir brandos tekste. Šį kartą viskas aukštumoje – pavyko dvigubai. Dvigubai, nes šis albumas išleistas kompanijoje su „Digital Ash In A Digital Urn“ (jeigu užkabins „I'm wide awake it's morning“, mėginkite ir šį). Albumas prasideda pasakojama istorija ir atrodo, kad ji taip ir nesibaigia iki pat albumo pabaigos: truputis dainuojamosios poezijos, truputis folko, roko, pop, kantri – čia nesiskaitoma su žanrais, viskas atiduota istorijai. Jeigu reiktų pasiūlyti tik vieną dainą iš albumo, tai būtų „Please Please Please“ – akustinė „Franz Ferdinand“ ar „Interpol“ versija. (9/10)
http://www.saddle-creek.com/bands/brighteyes/
„Bloc Party“ – „Silent Alarm“ (garage rokas)
„The Strokes“, „Interpol“ (kuriuos laikau geriausiais čia minimoje sekoje), „White Stripes“, „Franz Ferdinand“... Jeigu pagaunate loginę grandinę ir domitės muzika, daugtaškių vietoje turėtumėte įrašyti „Bloc Party“. Taip, tai dar vienas „Didysis Britų Metų Atradimas“, dar viena grupė, sugebėjusi į vieną albumą sugrūsti 20 Jungtinės Karalystės muzikos scenos metų: „Joy Division“, „New Order“, „Blur“, „Radiohead“, „The Cure“ ir pan. Tai iš tiesų taip gerai, kaip ir galima pagalvoti perskaičius šias eilutes, bet... Pasididžiavimo muzika, kaip reiškiniu, tai suteikia ne daugiau nei 10-ąjį kartą į geriausiai parduodamų pristatomųjų dainų (singlų) sąrašą papuolusi perdainuota grupės „ABBA“ daina. Po velnių, kada pradėsite kurti ką nors originalaus? Ir vis tik tai labai geras, kokybiškas albumas. Kaip, sakote, vadinsis geriausia 2006 metų grupė Jungtinėje Karalystėje? O, taip – „The Next Big Thing“ (9/10)
http://www.blocparty.com/
Ani DiFranco – „Knuckle Down“ (neofolkas/rokas)
Eilinis albumas, kurį įrašė nepriklausomiausia iš visų nepriklausomų JAV moterų poečių-muzikančių. Revoliucingai prieš viską nusiteikus mergina tol „kalė“ pinigus koncertuose, kol užteko nuosavam leidybiniam verslui įsukti (jos leidybinėje firmoje „Righteous Babe“ įsirašinėja žemiau minimas Andrew Birdas). Patirties, įgytos koncertuojant iš jos, neatimsi. Tai gerai jaučiasi klausant gyvų koncertinių įrašų (pvz,. „Living In Clip“). Ten girdimi vos keli instrumentai, bet viską pramuša jos tekstų ir bendravimo įtaigumas. Kitaip sakant, įmantrios instrumentuotės tik atitrauktų dėmesį nuo asmenybės. Ir nors iki šiol minimalias, bet griežtas aranžuotes ji sugebėdavo išlaikyti ir studijiniuose albumuose, šiame nuo to nutolstama. Aišku, nesitikėkite išgirsti fone grojančio Londono simfoninio orkestro, bet... Pastangos čia virto grožiu, kuris nereikalingas. Ir vis tiek, jeigu jus domina asmenybės, tekstai, atkreipkite dėmesį į Ani. Nebūtinai šį albumą... (7/10)
http://www.righteousbabe.com/ani/index.asp
Josh Rouse – „Nashville“ (pop/rokas)
Viskas, prie ko prisiliečia Joshas Rouse‘as, tampa nepriekaištinga pop muzika. 2003-iais jis palietė albumą „1972” ir visa nostalgija, kurią prisiminė iš tų laikų (ypač soul muzika), jame virto lengvomis pop retro melodijomis. Jo muzika užima tam tikrą nišą muzikos rinkoje: pagrindinėms radijo stotims jis lyg ir „neformatas“, bet nepop muzikos gerbėjams – per saldus. Toks ir šis su kantri muziką asociacijas keliantis albumas. Tiesa, kantri čia ne daugiau 5% - „Nashville“, tai tik pavadinimas, duoklė paskutiniųjų 10 metų gyvenamajai vietai. (7/10)
http://www.joshrouse.com/
„Low“ – „The Great Destroyer“ (indie rokas)
Jeigu trumpam užmirštume, kad geras albumas turi būti ne tik kokybiškas, bet ir originalus, tai „The Great Destroyer“ būtų vienas geriausių šiais metais. „Sunki“ nuotaika, vyraujanti albumą pradedančioje kompozicijoje „Monkey“, (dainą galima parsisiųsti iš jų leidybinės kompanijos „Subpop“ puslapio) juntama visame albume, ir vis dėl to čia puikiai dera ir ala „saulėtas Kalifornijos rokas“ („California“) ir bliuzo/kantri muzikos elementų turinti „When I Go Deaf“. Akivaizdu, kad darbas su prodiuseriu Dave‘u Friedmannu („The Flaming Lips“, „Mercury Rev“) pasiteisino. Kartais jie skamba kaip „The Smashing Pumpkins“, kartais kaip „R.E.M.“, kartais kaip „You Will Know Us By The Trail Of Dead“. Kaip senais gerais laikais... (9/10)
http://www.chairkickers.com/
„M83“ – „Before The Dawn Heals Us“ (elektronika)
Jeigu jums ką nors sako tokie vardai kaip „Air“, „My Bloody Valentine“ ir Jeanas Michelis Jarre'as, tai tereikia visa tai suplakti į vieną ir turėsite „M83” – kažką naujo ir tuo pačiu labai girdėto. Tai muzika, kuri tiktų keliaujant į kitą planetą ar mintimis klaidžiojant po žvaigždynus. Visą laiką maniau, kad tokios grupės kaip „M83”, „Mum“ ar „Sigur Ros“, muziką kuria eksportui į kitas galaktikas – kiek čia tokių svajotojų, kurie juos suprastų? Jeigu nebūčiau girdėjęs šio kolektyvo ankstesniojo darbo „Dead Cities, Red Seas & Lost Ghosts“, sakyčiau, kad tai „kažkas toookio“. Dabar gi, prisipažinkim, gražu, bet... (8/10)
http://www.ilovem83.com/
Andrew Bird – „The Mysterious Production of Eggs“ (indie pop/rokas)
Sunku suprasti gerą įvertinimą, kai muzika, atrodytų, apie nieką. Anksčiau ar vėliau įmanoma „pagauti“, kas ir už ką – tereikia norėti. Pavyzdžiui, Andrew Birdą galima pagirti už tai, kaip jis nuostabiai švilpauja (tiesa, šiame albume ne tiek ir daug). O dar tiksliau už tai, kad visa jo muzika, tai lyg aranžuotas švilpavimas: paprastas, švelnus ir užkrečiantis. Paklausykit dainos „Sovay“ tris kartus ir pamėginkit jos atsikratyti visai dienai. Nepavyks, o ir nenorėsit. Už tai jį ir myli. (9/10)
http://www.bowloffire.com/
Archer Prewitt – „Wilderness“ (indie pop/rokas)
Nenutolstant nuo to, ką daro Andrew Birdas, būtina paminėti Archerį Prewittą. Instrumentuotė albume „Wilderness“ kur kas solidesnė ir geriau „sustyguota“, tačiau, atrodo, kad kenčia dėl neišraiškingumo. Čia tas atvejis, kuomet sunku pasakyti, ar albumas - labai vientisas, ar tiesiog vienodas. Paklausius kiek ilgiau, akivaizdu, kad vientisas. Tad jeigu jums nors kiek prie širdies vėlyvo vakaro garso takeliai, „Wilderness“ būtina paklausyti. Kitiems tai bus tiesiog graži muzika. (9/10)
http://www.billions.com/artists/archerp/
„Hood“ – „Outside Closer“ (elektronika/rokas)
Dar gerokai prieš prisėsdamas prie šio albumo aprašymo „žinojau“, kiek balų jis bus vertas. Dar kelis kartus perklausius ir parašius, balas gerokai šoktelėjo. Noriu pasakyti, kad naująjį britų kolektyvo „Hood“ darbą galima vertinti tik įdėmiai jį perklausius kokius 3 kartus. Ant lengvos elektronikos pagrindo čia persipina akustinės gitaros, pianinas, styginiai, mušamieji ir melancholiškas vokalas. Iš pirmo žvilgsnio skamba lyg solidus roko įrašas, leidžiamas sulėtintu greičiu. Bet staiga vienas gitaros akordas vienoje ausyje, porą natų pianinu kitoje ir pajunti, kad šioje makalynėje skleidžiasi gražūs žiedai. Tereikia „pagauti“ ir išgirsti, o tai nebūtinai visiems pavyks. Gaila, kad kolektyvas iš Jungtinės Karalystės visiškai nublanksta „garažinio“ roko reanimuotojų ir interpretuotojų Mis rinkimuose. Tikiu, kad vieną dieną užaugs ir tie britų vaikai... (9/10)
http://www.hoodmusic.net/
