Šmaikštuoliai, be abejonės, gali leptelti: šis stilius neišvengiamas. Romantikai mieliau prisimintų, kad pirmieji jos klipai pasirodė tais metais, kai Puškino muziejuje buvo demonstruojama grandiozinė Rene Margito paroda – dailininko, kuriam uždengtas veidas – svarbiausias fetišas.
Kone dvejus metus šis veidas buvo visiškai paslėptas.
Zemfira nevažinėjo į gastroles. Ji pasirodydavo koncertuose, skirtuose grupei “Bravo”, ir parašė dainą Renatos Litvinovos filmui “Deivė. Kaip aš pamilau”. Visus paskutiniuosius metus ji kuria naująjį albumą, kurį Zemfira iš pradžių pavadino “Nafta”, o vėliau “Vendeta”. Kovo pirmąją albumas buvo pristatytas galerijoje “Artplay”. Koncertas buvo trumputis, truko net mažiau nei albumas, kurio trukmė – 52 minutės.
Zemfira buvo apsirengusi griežtu biuro kostiumėliu ir palaidinuke – vadybininkė ir daugiau nieko. Į sceną ji išėjo pagal sunkius metalinius gitarų garsus – albume toji daina taipogi buvo pirmoji – “Dangusjūradebesys”, žiauraus ir niūraus skambesio. Tuo metu dviejuose gigantiškuose ekranuose (vis dėlto šiuolaikinė meno galerija) rodė archyvinius Alos Borisovnos Pugačiovos įrašus. Žinoma, toji buvo rusiškos estrados saulė savo laiku, šitoji – mūsų laiku.
Toliau – “Kvėpuok”, “Rezultatai”, “Lėktuvas”, itin puikus “Pasivaikščiojimas”, kuriam kita dieviška moteris Renata Litvinova sukūrė klipą, ir visos kitos. Su kiekviena daina žodžiai buvo vis geriau ir geriau girdimi, o judėti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Kaip jai tai pavyksta?
Jos kalba - pati paprasčiausia, rusų ir muzikos. Nesidrovėdama naudoja tokius rimus (laimė – baimė ir kt.), kurie buvo išsemti jau aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje. Ji visada dainuoja vieną natą skiemeniui, balsiai, beveik niekuomet neištęsia. Aranžuotės tiek paprastos, kad net nebejuokinga. Visa taip paprasta, kad net nepadoru – kurią nors akimirką gali pasirodyti, jog tave apgavo.
Galima nesijaudinti – neapgavo. Tai ne primityvumas, o meniškas kalbos apribojimas, būtinas kiekvienam dideliam menininkui. Ne prastumas, o lakoniškumas, atsiribojimas nuo bereikalingų puošmenų. Ne neaistringumas, o šaltas atsitolinimas ir negailestingumas. Ne mokyklinukai, o Igoris Vdovinas ir Kornėjus – Zemfiros protežė, draugas ir muzikantas.
Prieš daugybę metų Zemfira sukūrė nuostabią savo intonaciją, pagrindinį ne itin gražaus balso ir egzotiškos išvaizdos dainininkės turtą. Tyli monotoniška isterika, pereinanti į garsią monotonišką isteriką ir atgal – tai, kas pakerėjo publiką 1999 metais ir keri iki šiol. Ši intonacija naujajame albume ištobulinta iki idealios. Kai Zemfira perduoda linkėjimus Žanai Aguzarovai rokenrole “Duok man ranką”, kai dainuoja “Draugą” – tai ta pati daina, vienas ir tas pats jaudinantis meilės laiškas. Kai Zemfira sako, kad naujasis albumas – eklektiškas, ji gudrauja. Formaliai – taip, ten yra ir rokenrolo, ir triphopo, ir sunkiojo roko, ir disko bei sintetinio popso. Iš tikrųjų tai vieningas albumas, tiesiog reiktų pasakyti, kad jis “sukurtas mišria technika”.
Beje, kas dar Rusijoje moka dainuoti triphopą? Kas žino, kas yra monotoniškas dusinantis ilgesys? Negražios mergaitės iš parterio?
