Tad, kaip purenama „Akacijų alėjos“ dirva, kokius klodus siekia akacijos šaknys, ir kodėl taip aukštai kyla šakos kalbamės su bardų festivalio „Akacijų alėja“ prodiuseriu Virgiu Stakėnu.

- Festivalis „Akacijų alėja“ kasmet pritraukia vis gausesnį klausytojų ratą. Į Kulautuvą, mažą Kauno rajono miestelį, visais įmanomais būdais (ne tik autobusais ar automobiliais, bet ir dviračiais, laivais ir net lėktuvais) iš visos Lietuvos atvyksta tūkstančiai dainuojamosios poezijos mėgėjų. Kur slypi festivalio sėkmės paslaptis?

- Manau, kad pagrindinis festivalio sėkmės garantas yra dalyvių sąrašo sudarymas. Gali būti puiki scena, garsas, šviesa, gausūs „bufetai“, skanūs kotletai (juokiasi – red. past.), žaidimų aikštelės vaikams, atrakcijos tėvams, pagaliau – saulė žeme ritinėtis, bet jei scenoje stovės, dainuos ar gros visur šmėkščiojantys veidai, skambės tie patys kūriniai... Jei nėra ugnelės, azarto, pagaliau, nėra kūrybinės rizikos, tuomet Kulautuvos pušyne nesurinksi 15 000 ištroškusiųjų į teisingą muzikos rūbą įvilkto poetinio žodžio.

- Turbūt dalyvių atranka – kasmetinis prodiuserio galvos skausmas?

- Tikrai taip. Dalyvių sąrašai sudarinėjami... vos pasibaigus festivaliui. Pradžioje jie vadinasi dalyvių idėjomis (40–50). Tekant laikui jie evoliucionuoja į kandidatų sąrašus (20–30), kurių skaičius galų gale išgryninamas iki 10–12 personų. Ir jie vadinasi tiesiog DALYVIAI. Čia kalbu apie didįjį koncertą, o į festivalio įžangos dalį kviečiami ryškiausi jaunieji šalies atlikėjai. Prodiuseris visą pavasarį „duodasi“ po moksleivių, jaunimo konkursus, festivalius, kur atsirenka tuos, kuriuose įžvelgia Lietuvos dainuojamosios poezijos ateitį.

- Panašu, kad nuolat sekate, fiksuojate, kas kur vyksta. Neleidžiate, kad kas galimai svarbus praslystų pro akis.

- Mano ausys didelės, o nosis pabalnota akiniais su cilindriniais lęšiais. Kad akylai žvejočiau informaciją (juokiasi – red. past.). Kartais net ten, kur kitiems nekimba... Prodiuseris turi negailėti ir pinigų benzinui „nušokti“ į bet kurį šalies kraštą ir, įsimaišius į publiką, stebėti jį sudominusį pasirodymą.

- Kalbant tiek apie dalyvius, tiek apie festivalio naujoves tenka sugaudyti gausybę informacijos ir ją sudėstyti į tam tikrus stalčiukus. Viskas telpa galvoje, ar kaupiate archyvą?

- Prodiuserio namuose yra didelė spinta. Joje aibės segtuvų su laikraščių iškarpomis, koncertų, televizijos transliacijų programomis, su renginių bukletais, pastabų lapais, rankraščiais. Užfiksuota, kas šalyje dėjosi per pastaruosius 40 metų dainuojamosios poezijos fronte. Viena kambario siena – lentynos su MC, LP, CD, DVD plokštelėmis. Tai numeruota – katalogizuota fonoteka. Yra ir biblioteka, kurioje – krūvos knygų, muzikinių leidinių, enciklopedijų, žurnalų. Visa tai, kad žinotume, kas pasaulyje jau nuveikta folk muzikos gyvenime ir kokios naujos tendencijos... Apie internetą nekalbama – tai prieinama kiekvienam. Prodiuseriui, žinoma, irgi.

- Festivalyje dalyvauja atlikėjai „nuo iki“. Ar būtų galima juos vienaip ar kitaip sugrupuoti?

- Pirma grupė – žvaigždės. O kaip be jų? Tik reikia saugotis per greit iškilusių, greitai „iškeptų“ vieno hito ( gerai dar jei vieno albumo) artistų. „Žvaigždės“ pagrindinis testavimas – laiku. Ir jis pradedamas skaičiuoti tarkim nuo 10 metų... Kita grupė būtų klasikai. Visąlaik kviečiama dainuojamosios poezijos klasikus pagerbti ir parodyti, nuo ko ir kaip žanras šalyje prasidėjo. Čia gali būti ir aktyvūs, matomi ir pastaruoju metu gal pritilę dainiai. Naujokai. Ieškoma naujos bangos bardų, naudojančių platesnius išraiškos būdus, naujas technologijas. Jie tampa sveiku kontrastu tradicijai koncerto programoje. Ir nuo tik laimi. Visi.

Ateiviai. Tradicinių dainuojamosios poezijos atlikėjų yra suskaičiuojamas būrys. O norisi nesuskaičiuojamo. Tad gimė mintis būrį atskiesti ateiviais iš kitų stilių, žanrų. Įnešama gaivaus oro kartais jau ir į kiek plėktelėjusias tradicijas. Taigi taip į „Akacijų“ scena lipa ir folkloro, bliuzo, džiazo, roko, pop muzikos atlikėjai. Ir jie tampa bardais.

- Ar sudėtinga dėlioti dalyvių mozaiką: kas pasirodys pirmiausia, kas išjudins publiką, o kas nuteiks svajingai ar net melancholiškai?

- Kiekvienas artistas turi savo nuotaiką, stilių, muzikavimo principą – savo spalvą. Ir ši spalva yra sudėtinė festivalio paveikslo dalis. O kad giminingos spalvos neatsidurtų greta, kad veiktų sveikas kontrasto ir papildymo principas, pagaliau kad „bujotų“ festivalio koncerto dramaturgija su visais nutylėjimais, pakilimais, bangavimais, laukia atsakingas darbas dėliojant atlikėjų eilės tvarką.

- Ir, pabaigai, šiek tiek statistikos. Kiek atlikėjų iki šiol yra lipę į „Akacijų alėjos“ sceną?

- Per 12 metų į festivalio sceną kilo 110 artistų / kūrybinių vienetų. Kai kurie po 2–3 kartus. 2006 m. VI festivalyje įsteigtas Akacijų ordino apdovanojimas. Jį pelnytai gauna kiekvienas pagrindinio koncerto dalyvis. Tai tiksli festivalio logotipo kopija – numeruota gitaros formos sidabrinė segė su dviem srieginiais laikikliais (tikslios gitaros Gibson Montana J-180 proporcijos). Iki XIII festivalio apdovanojimą yra gavę 117 artistų. Numeris 000 įteiktas Vytautui Kernagiui. Po mirties. Už išskirtinius nuopelnus žanrui.