Tačiau gegužės pradžia skaidriai svaigina staigiu ievų ir vaismedžių sužydėjimu. Visuose kraštuose išgyvename suvėlavusio pavasario sprogimą: kvapus, spalvas, garsus, faunos ir visos augmenijos sujudimą. Andrius Pojavis taip pat atsiduoda turistinėms išvykoms po Švedijos gamtą, lanko įžymiąsias šios šalies vietas. Ir, be abejonės, medituoja.
Tad pabandysiu ir aš ką nors pasakyti.
Andrius – ne lietuviškieji histrionai ar menestreliai „LT United“, kurie Atėnuose iki „Eurovizijos“ dainų konkurso suspėjo padaryti tai, ko nespėjo, o gal ir negalėjo padaryti Vilniuje. Iki paskutinės minutės kaip pašėlę lakstė po Atėnus ir savo aktorinėmis bei muzikinėmis priemonėmis visus įtikinėjo, kad jie jau yra „Eurovizijos“ nugalėtojai. Ir ne taip daug trūko, kad jais pelnytai būtų tapę.
Andriaus daina „Something“ – ne „We Are The Winners“. Ji kitokia, ji ne didelės šventės atrakcionas. Ji iš vidinio monologo ir apmąstymų, iš noro kažką žmonėms paprasto ir svarbaus pasakyti. Šia prasme daina „Something“ siejasi su šių metų politiniu „Eurovizijos“ dainų konkurso devizu „We Are One“ („Mes esame vienovė“).
Tačiau pasižiūrėjus visus dainos „Something“ televizijos įrašus (LRT televizijos nacionalinė atranka, M.A.M.A. 2012 apdovanojimai, „Eurovizijos“ koncertas Amsterdame), galima rasti keletą skirtingų dainos turinio pateikimo būdų. Sunku pasakyti, kurį variantą atlikėjas pasirinks Švedijoje.
Dar yra laiko sau tvirtai atsakyti, kas aš būsiu „Eurovizijos“ dainų konkurso pirmojo pusfinalio scenoje Malmėje gegužės 14-ąją? Banalokas ir nerūpestingas linksmintojas ar susitelkęs ir šviesų minties krūvį nešantis artistas, koks buvo nacionalinės atrankos finaliniame koncerte?
Tiko tada A. Pojaviui ir cilindras, ir frakas, tiko ir intelektuali, sakyčiau, mago laikysena (be familiarios mimikos ir gestikuliacijos, be lupų pakandimų), o toliau scenoje vaidinę trys aktoriai (šokėja su raudonu kamuoliu ir juodais chitonais apsivilkusios antikinės kaukės) man priminė ispanų dailininko Pablo Picasso klajojančių cirko artistų paveikslą. Visas šis sumanymas buvo pats kūrybingiausias ir paveikiausias dainos „Something“ variantas.
Keletas žodžių apie 2013-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkurso pirmojo pusfinalio, kuriame pasirodo Lietuvos atstovas, dalyvius.
Manyčiau, kad pusfinalio, o gal ir viso didžiojo finalo lyderiai yra Danijos atstovė Emmelie de Forest su daina „Only Teardrops“ ir rusė Dina Garipova su daina „What If“. Iš šešiolikos pirmojo pusfinalio atlikėjų į didyjį finalą pateks dešimt. Kas tas nelaimingas šešetukas? Gal Kipro, Belgijos, Estijos, Nyderlandų, Austrijos, Kroatijos ar Airijos dainininkai?
Daina „Something“ skambės tarp stiprių varžtų: iš vienos pusės ekspresyvios sandaros Juodkalnijos daina „Who See“ (hip hopas, stiprus solistės ritmenbliuzas, ritmų kaita), iš kitos – žinoma Baltarusijos dainininkė Alyona Lanskaya. Ji, kaip anksčiau graikė Helena Paparizou ir Vokietijos atstovė Lena, tikisi sėkmės mambo ritmo daina „Solayoh“.
Tad Andriaus Pojavio šuolis į didyjį finalą jau būtų nemaža mūsų sėkmė. O jeigu atsirastų koks nors išmoningasis su nuostaba, kodėl tiek mažai, galėtume atsakyti – o ką tu padarei, kad mums, Lietuvai, Europos dainų konkurse būtų geriau.
