-Ar buvote ta mergaitė, kuri užlipusi ant kėdės per šventes dainuodavote tėvams ir jų draugams?

-Būdavo ir taip, bet daugiausia dainuodavau su savo a. a. močiute. Ji nebuvo dainininkė, buvo vaikų gydytoja, bet laisvalaikiu namie dainuodavo, aš kartu. Kepame sausainius ar pyragus šventėms ir abi dainuojame. Vėliau, suaugusi, įsiklausiau, kad nemažai dainų, kurias mudvi traukdavome, buvo Maironio žodžiais. Močiutė mokėjo gausybę liaudies dainų. Dainuodama ji atsipalaiduodavo. Aš kurdavau ir savo melodijas, pavyzdžiui, pagal K. Kubilinsko žodžius, dainuodavau savo kūrybos dainas. Močiutė irgi mane skatino tai daryti, matė, kad taip išreiškiu savo muzikalumą.

-Po dainavimo praktikos su močiute turbūt buvote nuvesta į kurią nors Vilniaus muzikos mokyklą?

-Aštuonerių metų mane nuvedė į B. Dvariono muzikos mokyklą, bet ne dainavimo mokytis, o groti kanklėmis. Išmokau natas, šiek tiek susipažinau su instrumentu, pajutau jį. Visgi po kurio laiko nusprendžiau palikti mokyklą, bet pirmoji mano mokytoja kanklininkė Aldona Skruibytė įkalbėjo pasilikti. Dabar esu jai už tai labai dėkinga. Pradėjau groti klasikine gitara. O tada netikėtai supratau, kad man labai svarbi muzikos teorija, solfedis ir kibau viso to nuoširdžiai mokytis. Prisiminimai iš mokyklos - tik geri, ten dirba daugybė puikių mokytojų, tikrų amenybių, o ir pastatas mielas – erdvu, didžiuliai koridoriai, šviesu. Karališka mokykla. Mokykloje gauni gerus klasikinės muzikos, o taip pat ir džiazo pagrindus, kuriuos dėsto S. Giedraitis, A. Navakas, V. Labutis.

-Kitas nuoseklus žingsnis – Lietuvos Muzikos ir teatro akademija?

-Prieš tai dar buvau įstojusi mokytis į Vilniaus kolegijos Menų fakultetą. Pasimokiusi dvejus metus perėjau studijuoti į Džiazo katedrą Akademijoje. Tai „šviežia“ katedra, kurioje dėsto puikūs džiazo muzikantai, bet man norėjosi, kad mokymosi krūvis būtų didesnis, disciplinos daugiau. Įsimintinos ir man labai patiko džiazo istorijos (dėstytojas J. Rimša), lietuvių muzikos istorijos (dėstytoja J. Žukienė), Europos ir JAV muzikos istorijos nuo 1945-ųjų (dėstytojas M. Urbaitis) paskaitos, išskirtinės buvo ir muzikologo V. Gerulaičio paskaitos apie klasikos kūrėjus.

-Ir išaušo ta diena, kai pabaigėte Muzikos ir teatro akdemiją, įgijote profesiją. Laisvas paukštis, kuriam reikia kažkur skristi. Bet kur? Norėjote įsidarbinti ar būti laisva menininkė?

-Ir besimokydamas, ir baigęs mokslus labai aiškiai supranti, kad tik pats esi atsakingas už savo tolesnį gyvenimą, nes niekas tavęs neįdarbins. Baigei, ir daryk ką nori. Jaučiausi laiminga tapdama laisvu paukščiu, kad baigėsi periodas, kai nežinia už ką raito kažkokius pažymius.

Labai svarbu rasti bendraminčių, su kuriais galėtum užsiimti bendra veikla. Supratau, kad man labiausiai prie širdies būtų menų sintezė: dainavimas, judesys ir vaidyba. Viso to yra miuzikle, bet mane traukia ne miuziklo teatras, o dramos teatras.

Kai rinkausi, kur stoti, supratau, kad žmogus privalo užsiimti tik tuo, kas jam labai labai patinka, labai traukia, domina ir jaudina. Mane traukia drama, teatras, kuriame lankydavausi nuo vaikystės, nes mano tėtė dirba teatre dailininku. Taigi norėjau tris menus sujungti į vieną. Man labai patinka instrumentai, žaviuosi pianinu, kontrabosu, violončele, fleita, klarnetu, bet dabar negroju, o dainuoju ir vaidinu teatre.

-Jūsų svajonės pildosi – dabar ir atliekate tai, kas vadinama menų sinteze, kai vienu metu sujungiama muzika, teatras, poezija, šokis.

-Svajoju labai labai daug ir mano svajonės pildosi, tik, pastebėjau, kad svajonės turi būti konkrečios, o ne abstrakčios. Žmonėms linkiu daugiau svajoti, svajoti nėra naivu.

Visada man buvo įdomus ne tik muzikos, bet ir žodžių, įvairių kalbų žodžių skambesys. Mane labai traukia įvairios kalbos, matyt, todėl, kad tai taip pat yra garsai. Juk kalbos – tai savotiška muzika. Labai gražiai tarpusavyje sąveikauja garsas ir judesys.

-Ar jaučiate scenos baimę, kurią prisipažįsta jaučiantys netgi tie, kuriuos vadiname scenos vilkais?

-Nebijau eiti į sceną. Kai joje dainuoju, man patinka, kad galiu žmonėms pakelti nuotaiką, galbūt tokiu būdu atsakyti į kokius nors jiems kylančius klausimus, paskatinti apie ką nors pamąstyti – tai turbūt ir yra vienas iš buvimo scenoje uždavinių. Galiu prisipažinti, kad, baigusi studijas, savo veikloje jaučiuosi geriau, nes nebėra dėstytojų, kurie kausto, užuot patarę ir nukreipę.

-Esate sukūrusi du projektus, kurie vadinasi „Vilnius – mūsų miestas“ ir „Miloszo debesys“. Kas paskatino kurti tokius projektus – meilė miestui, rašytojo kūrybai?

-Gyvenime pasitaiko netikėtumų. Kartą ėjau per Vilnių, užsukau į senamiesčio knygyną „Mint Vinetu“. Užėjusi į knygyną pasijutau lyg namie – taip jauku jame buvo. Išsikalbėjus ir paaiškėjus, kad esu dainininkė, gimė idėja, kad galėčiau dalyvauti renginyje „Tebūnie naktis!“. Tai buvo mano svajonė. Ir ji išsipildė – sukūriau libretą „Vilnius – mūsų miestas“ tai nakčiai. Man talkino muzikantai ir šokėjos, dainavau, skaičiau eilėraščius anglų kalba – improvizuota menų sintezės programa. Su ja ir pasirodėme tą naktį knygyne „Mint Vinetu“.

Labai myliu Vilnių ir dainuodama įvairiose jo vietose, jaučiu savo miestą. Vasarą nuostabu dainuoti Vilniaus gatvėse. Iš uždarų erdvių mėgstu „Meno fortą“.

„Miloszo debesys“ - muzikos ir poezijos dermė. Projektas buvo skirtas Czeslawo Miloszo gimimo 100-osioms metinėms, jo kūrybai. Norėjau poeto eilėraščius skaityti kitaip, nenuobodžiai, nes visą laiką nervinuosi, klausydama kaip monotoniškai, neįdomiai skaitomos eilės „Poezijos pavasarių“ metu. Mane tai siutindavo ir kartą pagalvojau: „Milda, kokią teisę turi nervintis – paimk ir pati paskaityk“. Taip ir padariau – poeto eilėraščiams sukūriau originalią muziką. Pristačiau programą Vilniaus knygų mugėje Litexpo rūmuose. Rinkausi tokius eilėraščius, kuriuos jaučiau galėsianti įprasminti muzikaliai. Pasirodę su šia programa „Užupio“ kavinėje, kur buvo susirinkę poetų, nes vyko „Poezijos pavasaris“, sulaukėme plojimų. Nežinau, ar pavyko skaityti įdomiai, dar noriu save tobulinti, tikiuosi, kad pavyks.

-Mįslingai atrodo ir jūsų programa, dedikuota Maroko ir Paryžiaus dainininkei Hindi Zahrai.

-Šią dainininkę sau „atradau“ netikėtai. Kur? Galingajame Facebook, kurio nemėgstu, nes jis absoliučiai užvaldęs visą gyvenimą ir pagrobęs iš žmonių natūralaus bendravimo malonumą. Gerai, kad žmonės dar bent eina į klubus ir vakarėlius, ten jie pamato vienas kitą ir pabendrauja ne per Facebook. Taip kritiškai mąstydama apie tai, ką su mumis padarė Facebook, visgi ir aš pati jam turiu būti dėkinga už tai, kad ten pamačiau Hindi Zahros vaizdo įrašą. Dainininkė man pasirodė labai artima, pajutau, kad galiu pati dainuoti jos atliekamas dainas. Patiko duetas – vokalas ir gitara, tam tikros muzikinės dermės, kurios būdingos Rytų ar Balkanų šalims. Viso to yra ir Hindi Zahros atliekamoje muzikoje. Mane žavi jos frazavimas.

-Ar suprantate tai, ką programoje, pavadintoje „Singing Hindi Zahra“, dainuojate berberų kalba?

-Dainuojant vienoje vyninėje, priėjo vyrukas ir pasakė man: „Tu dainuoji mano kalba“. Nustėrau, bet jis pagyrė, sakydamas, kad dainuoju vienu iš dialektų. Vėliau jo draugas, kuris šiek tiek supranta tą dialektą, išvertė mano atliekamų dainų tekstus. Tai dainos apie meilę, žmonių santykius, apie įvairias gyvenimiškas situacijas. Jei kas mane užkalbintų berberų kalba, manydamas, kad ją moku, nes ja dainuoju, tai turbūt ir atsakyčiau frazėmis iš tų dainų.

-Milda, kaip jaučiatės Lietuvoje, šalyje, iš kurios žmonės bėga taip lyg čia siaustų koks maras?

-Norėčiau daug keliauti po svečias šalis, bet žinau, kad visada sugrįšiu. Man labai brangi Lietuva ir Vilnius. Kelionės įkvepia naujiems darbams. Jaunam žmogui būtina keliauti, bet nenorėčiau keliauti be tikslo, norėčiau keliauti su savo kompozicine muzika, dainuoti tai, kas man pačiai atrodo įdomu, padainuoti su kitų šalių avangardo muzikantais.

Gyventi yra nuostabu. Gyvenimas man lyg narkotikas, todėl man nereikia svaigintis nei alkoholiu, nei narkotikais, rūkyti, net gerti kavos. Mano narkotikas yra muzika, bendravimas su žmonėmis. Klausausi gražios muzikos ir svaigstu, bendrauju su nuostabiais žmonėmis ir svaigstu, tai kam tie narkotikai? Esu įsimylėjusi gyvenimą.