„Lietuvos balsas“ nesužavėjo
2013-aisiais Švedijoje įvyksiančio „Eurovizijos“ dainų konkurso lietuviškąją atranką LRT televizija pradėjo aštuoniais jaunais atlikėjais. Tai Vudis ir Samanta Tina, Vincentas Linkevičius, Gabrielius Vagelis, Ugnė Smile, „Saulės broliai“, Valerija Iljinaitė, Andrius Pojavis ir Julija Jegorova.
Net ketvertas iš jų sėkmingai yra pasirodę LNK projekte „Lietuvos balsas 2012“, o J. Jegorova – šio projekto nugalėtoja. Tačiau viena yra dainuoti populiarias užsienio autorių dainas, daugiau ar mažiau perimti ir pasinaudoti tų dainų atlikėjų intonacijomis, o kita – pirmą kartą intonuoti naują vokalinį kūrinį.
Ir jeigu tas naujas kūrinys ir jo instrumentuotė nėra tokia tobula kaip koks nors hitas, pirmajam atlikėjui tenka (būtent taip atsitiko Julijai) dar sunkesnis uždavinys. Reikia ne tik surasti savąją intonaciją, bet ir savąja išraiška patobulinti naująjį kūrinį.
Ar tai pavyko padaryti J. Jegorovai atliekant dainą „I’ll Carry You“? Iš atlikėjos veido buvo matyti, kad tiek savo pasirodymu, tiek žiuri pastabomis ji nebuvo sužavėta. Reikia dirbti, tepasakė. Vinintelis vertintojų komplimentas (deja, apgaulingas), kad daina buvusi tipiškas „Eurovizijos“ standartas. Iš pirmosios atrankos aštuonetuko pagal žiūrovų palankumą Julija liko paskutinė.
Kai kurie žiuri tarpusavio ir žiuri narių–atlikėjų dialogai
Gerai būtų bekiukas, turi draivo. Galima padaryti chemiją. Ne, muzika mano (Vudžio), tik tekstas graiko Gorgio. (Vudis ir Samanta Tina, „Hey chiki – mama“)
Kas ten kabo? Drabužiai – su etiketėmis, nauji. O jeigu priprakaituosit? Bus išvalyti. Išėjo ne ant durniaus. Tik tos etiketės ne vietoje… (Vincentas Linkevičius, „Dance the night“)
Ar šiai dainai tinka skrybėlė cilindras? Ko trūksta Pojavio dainai? Gal skeletų? Ne, jai reikia daugiau mėsos! (Andrius Pojavis, „Something“)
Fain, gražus vaikinas, gali nukalt gražią panelę su tokia daina. Taip, gali sustovėt su ta daina. Kad Zvonkus tokią dainą sukurtų… Baladė, gilūs išgyvenimai… už juos gali nebalsuoti. (Gabrielius Vagelis, „Sacrifice“)
Pabėgimas per „Chorų karus“ į naujuosius „standartus“
Iš šio gruboko natūralizmo ir „naujojo“ folkloro man padėjo ištrūkti svečio teisėmis dalyvavęs Raigardas Tautkus ir Kauno šampaninis choras. Jis nukėlė į TV3 „Chorų karų“ dainas ir priminė dar ne taip seniai, šiais, 2012-aisiais, išgyventą lietuviškos muzikos fenomeną ir tikrą kūrybos atgimimą.
„Chorų karuose“ buvo sutverta skirtingų žanrų – chorinės muzikos, ansamblinio dainavimo, roko, popmuzikos – gaivi sintezė, nauja muzikinė-poetinė raiška, apie kurią, sakykime, prieš trisdešimt metų nė pagalvoti nebuvo galima.
Manyčiau, kad ši muzikinė sintezė turėtų teikti patirties bei įkvėpimo ir vadinamosios lietuviškosios „Eurovizijos“ kūrėjams.
Jeigu mums neišeina sukurti ir padainuoti išgrynintą solinę baladę, jei nėra dvasinių paskatų ir priežasčių išeiti į Europos dainų konkurso finalą su stipria lyrine dramatine ar filosofine daina ir išsakyti Europos bendrapiliečiams skaudžius, visiems rūpimus klausimus, kaip tai praėjusį kartą bandė padaryti Beissoul su daina „Why“, tada taip sau ir pasakykime – mums kol kas neišeina, nemokame, negalime.
Tačiau nederėtų savęs klaidinti, kad tokių dainų niekas neklausys, kad jos per sunkios „Eurovizijai“.
Trys baladės, trys stiprūs dramatiniai kūriniai, patekę į 2012-ųjų metų Europos dainų konkurso didžiojo finalo pirmąjį šešetuką: „When the Music Dies“ („Kai muzika miršta“), Azerbaidžano atstovė Sabina Babayeva; „Suus“ („Asmeniška“), albanė Rona Nishliu; „Kuula“ („Įsiklausyk“), estas Ottas Leplandas.
Štai tau ir naujieji Europos dainos konkurso „standartai“! Norvegijos atstovo Tooji ultra pop daina „Stay“ didžiajame finale liko paskutinė, o baladės apie žmogaus ir gamtos santykius, apie žmonių susvetimėjimą ir Europos dvasinę tuštumą užkopė į „Eurovizijos“ viršūnes.
Išeina, jas milijonai klausytojų išgirdo, suprato, suvokė, nors estas ir albanė dainavo savo valstybinėmis kalbomis, tuo tarpu mūsų provincijos fronte, kaip ir anksčiau, kol kas nieko nauja.
Tiek nacionalinės atrankos metu, tiek transliuojant patį „Eurovizijos“ dainų konkursą dainų žodžių, turinio ar idėjų vertimu į Lietuvos valstybinę kalbą arba išvis nesivarginama arba tai daroma labai šykščiai ir atsainiai. Kokios reikia reformacijos, kad lietuviškos, valstybinės, kalbos vartotojus imtume gerbti?
Pirmosios atrankos atradimas – Andrius Pojavis
Tarp žiūrovams labiausiai patikusių dainų ir atlikėjų, grupės „Saulės broliai“ bei Vincento Linkevičius, – Andrius Pojavis. Manyčiau, kad į nacionalinės atrankos finalą, sudėjus ir žiūrovų, ir vertinimo komisijos balsus, jis tikrai turėtų patekti. Savitai mąstantis dainininkas paskutiniuoju metu tampa vis didesnė retenybė. Taip, tai tas pats Andrius Pojavis, kurio, suprask, sceninio įvaizdžio sustiprinimui buvo pasiūlyta pridėti daugiau mėsos arba, kitaip tariant, daugiau pritariančių šou atlikėjų.
O Andrius, panašiai kaip ir estas Ottas Leplandas, sako ne, jam to nereikia. Ir verčia įsiklausyti į pačią dainą, į savo dainos „Kažkas“ žodžius. Cilindras ant galvos niekam neturėtų trukdyti, nes jis, kaip geometrinis kūnas, padeda pritraukti žiūrovo dėmesį ir stiprina dainos minčių poveikį.
Pirmosios atrankos akimirkos - DELFI nuotraukų albume:
