Smulkūs nesklandumai

Nors penktadienio rytą festivalio lankytojus pasitiko apdergti biotualetai (kurių menkas kiekis būtų pašiurpinęs bet kokį padoraus masinio renginio lankytoją) – antrąją festivalio dieną teritorija buvo iš esmės tvarkinga. Tuo pasirūpino organizatoriai ir savanoriai, visiems dalyvaujantiems nemokamai daliję šiukšlių maišelius bei taras cigarečių nuorūkoms dėti.

Visoje erdvėje taip pat buvo apgalvotas kiekis šiukšlinių, o lankytojai buvo raginami atliekas rūšiuoti. Kadangi festivalis rengiamas Dūburio ežero saloje Zarasų rajone, akivaizdu, kad buvo atsižvelgta į šios vietos grožio išsaugojimą net ir po tūkstančių žmonių ištęstinių šėlionių.

Nors dažnai tenka išgirsti neigiamių nuomonių apie tokių festivalių lankytojus (dažniausiai iš žmonių, kurie niekada nėra buvę jokiame festivalyje), turiu pripažinti, kad „Tundros“ atmosfera nuteikė itin pozityviai. Buvo malonu matyti visiškai atsipalaidavusius pakankamai įvairaus amžiaus bei subkultūrų atstovų žmones drauge leidžiančius laiką. Pykčių ir nesutarimų išvysti neteko. Iš pradžių gal kiek gąsdino faktas, kad apsaugos darbuotojų sutikti buvo galima tik prie įėjimų į teritoriją ir vaikštant pavieniai, tačiau „įsijautus“ į festivalio gyvenimą jokio nepatogumo net nepastebėjau. Buvo žymiai svarbesnių dalykų, kuriuos norėjau pamatyti ir patirti.

Pavargai nuo muzikos? Laukia dirbtuvės ir poilsio zonos

Vanduo iš šaltinio atsigaivinimui, maudynės skirtinguose paplūdimiuose grojant muzikai, poilsis visą parą veikiančios „Chill out“ scenos teritorijoje ant samanų padėjus galvą arba įsiropštus į tarp medžių pakabintą tinklą – visiška ramybės oazė nenumaldomai vertusi galvoti apie „Avatarus“. Taip pat nepaprastai nustebino ir nudžiugino organizatorių išmanumas pamačius „Psy Trance“ scenos dizainą – tokį grožį retai pamatysi sukurtą patalpoje, ką jau kalbėti apie jo įkurdinimą miške.

O štai naktinės šėlionės „Bass“ bei „Techno“ scenų teritorijose, kur visi susirinkusieji „bangavo“ pagal DJ leidžiamus itin „griežtus“ ritmus (ko dažnai neišgirsi pop kultūra alsuojančiuose miestų klubuose) netgi įpareigojo pamiršti kasdienius „civilizacijos“ rūpesčius. Keičiantis apšvietimui galima buvo jaustis šio viso kūrinio – viso festivalio ir žmonių – dalimi, rodėsi, kad visi judame kaip vienas, visi dalijamės bendrai kuriamu džiaugsmu. Bet kuriuo metu, net naktį išalkus ar nutarus atsiskirti nuo muzikos – visų maloniai laukė galimybė toliau dalyvauti įvairiose dirbtuvėse, ar tiesiog tęsti dar dieną pradėtą kulinarinę kelionę – indiški skanėstai, picų kepyklėlė ant ratų, blyninės, šašlykai – džiaugėsi tiek vegetarai, tiek mėsiškų patiekalų gerbėjai.

Nevaržoma laisvė ir it užsakytas oras

Festivalio lankytojus oras itin palepino – lijo tik penktadienį paryčiais, o kitomis dienomis visi vadavosi karščiu. Užtat naktį buvo galima šokti nevaržant savo judesių rūbų sluoksniais. Buvo šilta ir malonu, o sukaitus gaivino lengvas vėjelis.

Nuostabu, kaip įmanoma visiškai atsipalaiduoti ir pirmiausia atsiskirti nuo savęs ir kitų žmonių: nuo mobiliųjų ryšio priemonių, makiažo, rūbų, kitų nuomonės ir daryti tik tai, kas teikia malonumą – kaitintis saulutėje, maudytis, šokti, bendrauti, ragauti – iš tiesų poilsiauti. Gal to priežastis – veidrodžių nebuvimas? Rodos, mieste siekiant tokio „atsiskyrimo efekto“ dažniausiai pasitelkiamas alkoholis, tačiau kadangi neteko matyti iki sąmonės netekimo prisiliuobusių lankytojų, drįstu spėti, kad žmonių prigimtis iš tiesų toli gražu nėra negatyviai gyvuliška, o raminančiai gamtiška.

Vis dėlto, tenka suprasti, kad ir tokia nekalta laisvė ilgai tęstis negali – piešiniai ant kūno baigia nusiplauti, lipantieji į automobilius persirengia „civiliais“ rūbais, o nuogas kūnas pridengiamas apdarais. Nepaisant to, kad yra akivaizdu, jog organizatoriai dar daug kur gali tobulėti (liūdino šeštadienio rytą neveikę dušai) – šios trys akimirksniu prabėgusios paros ne tik man vienai asocijuosis su nepaaiškinamu laisvės pojūčiu.

Lankytojų atsiliepimai

Vieni iš daugelio užsieniečių – trys sutikti lankytojai iš Estijos Svenas, Maksas ir Rano – tikino, kad dėl šio festivalio ir 600 km atstumas neatrodo toks baisus. Jų nuomone, „Tundra“ yra vienintelis Baltijos šalyse vykstantis elektroninės muzikos festivalis iš tiesų vertas dėmesio ir pastangų apsilankyti.

Sutikti lietuvaičiai taip pat tikino, kad čia atvažiuosiantys ir kitais metais. Atrodo, kad Lietuvoje turime neblogą festivalių pasiūlą, paklausa taip pat yra - tereikia išsirinkti pagal savo poreikius, pomėgius ir tiesiog atiduoti bei mėgautis.