Kas atvedė Jus į muzikos pasaulį? Ar tiesiog tęsėte šeimos tradiciją, nes Jūsų tėvas Gene Harris - garsus grammy nominuotas džiazo pianistas?
Nei mano mama, nei tėtis nedėjo jokių vilčių ar pastangų, kad dirbčiau muzikos srityje. Aš ir pati jaunystėje visiškai nesiejau savo ateities su muzika. Visada maniau, kad būsiu istorijos mokytoja. Tačiau, kai įstojau į kolegiją, kaip ir kiekvienas studentas, ieškojau būdų, kaip užsidirbti, tad retkarčiais koncertuose pritardavau atlikėjams (Patrice Rushen, Anita Baker, Whitney Houston). Tuo metu man tik rūpėjo užsidirbti tiek, kad galėčiau susimokėti už nuomą.
Tai, kad atsiradau pop muzikos industrijoje – tikras netikėtumas. 1986-aisiais Madonnos vadybininkai paskambino man, kviesdami į perklausą, kurios metu turėjo būti atrinkta pritariančioji šokėja-vokalistė koncertiniam turui “Who’s That Girl”. Tuo metu net nežinojau, kas yra Madonna. Tik paprašiau, kad man leistų pasirodyti pirmai, kadangi tądien turėjau išsskirsti į Las Vegas koncertuoti. Pamačiusi mano pasirodymą, komisija visas likusias 200 merginų išleido namo. Nuo to ir prasidėjo mano 14 metų intensyvi draugystė su Madonna.
Ar turėjote nusistačiusi strategiją, kaip tapti žinoma atlikėja?
Visada žiūrėjau į muziką kaip į kelionę, bet ne tikslą ir niekada nesiekiau tapti super-žvaigžde. Man apmaudu matyti, kad šiais laikais atlikėjai labiau siekia būti žinomi, nei vystyti savo profesionalumą bei įvairiapusiškumą. Mano siekis – tobulėti kaip kūrėjai ir menininkei. Kalbant ir apie nūdienos vartotojiškumo kultūrą, pagrindinis dalykas, kurio siekiu aš – ne daiktai, bet žinios: pažinti skirtingus muzikos stilius, skirtingus išraiškos būdus.
Juk daug smagiau tapyti keliomis spalvomis, nei viena. Būdavo, per vieną vakarą atlikdavau keletą dainų prašmatnioje koncertų salėje, po to, greitai persirengusi, pasirodydavau muzikos klube su šokio programa, na o po to džiazo klube su kolegomis surengdavome nuostabų džiazo koncertą kokiame džiazo klube.
Ar išėjote iš Madonnos kolektyvo tam, kad pati atsirastumėte scenos centre?
Sulaukusi dukrytės, ir nusprendžiau atsiduoti šeimai ir solinei karjerai. Taip pat drauge su tėvu įrašėme keletą diskų ir nemažai drauge koncertavome iki jo mirties 2000-aisiais. Aš nesieju savo ego nei su scena, nei mikrofono vieta scenoje. Ketvirtame ir penktame dešimtmetyje, kai mano tėtis pradėjo groti džiazą 40-ais ir 50-ais metais. Tuo metu jis kaip juodaodis neturėjo teisės balsuoti; jis grojo baltiems žmonėms, prie kurių po koncerto negalėdavo prisėsti vakarienei. Jis grojo iš meilės muzikai ir buvo visiškai atsiribojęs nuo asmeininių pasiekimų ar savo karjeros siekių. Lygiai taip pat ir aš dainuoju, nes myliu tai, ką darau.
Kas Jums yra džiazas?
Būtent iš džiazo aš labai daug supratau apie muziką. Jis man tarsi variklis mano muzikiniame gyvenime.
Jums teko dainuoti su tiek daug skirting žvaigždžių, tarp kurių ir Whitney Houston, Kylie Minogue bei Mick Jagger. Apie kurį iš jų Jums brangiausi prisiminimai?
Tai, kad man teko dainuoti su Ray Charles – vertinu kaip gyvenimo dovaną. Dar labai norėčiau sudainuoti duete su Tony Bennett.
Jei parašytume trimis žmodžiais apibūdinti Jūsų atliekamą muziką?
Įkvepianti, džiaugsminga, jausminga. Man patinka kurti ir atlikti optimizmo kupiną muziką, kuri pilna pozityvumo ir stipraus energijos užtaiso. Man svarbiausia - ne žanras; pirmiausia aš siekiu dainuoti tai, kas įkvepia žmones būti geresniais.
Niki Haris koncertas Klaipėdos Teatro aikštėje birželio 2 d. - nemokamas. Daugiau informacijos www.jazz.lt
