D.B.: Šiemet jau "oficialiai" įteisinote savo, kaip bardo, statusą - dalyvavote Kulautuvos festivalyje. Kaip jautėtės, dainuodamas tokiai auditorijai?
V.V.L.: Man dainavimas - tai daugiau asmeninė meditacijos ar susiharmonizavimo forma, ypač jei kalbėtume apie liaudies dainą… Kartais, kai repetuojam teatre, aktoriams irgi pasiūlau prieš repeticiją padainuoti liaudies dainas – bendrumui, džiaugsmui pajusti… Šiaulių dramos teatro garso studijoje, beje, ir pradėjau įrašinėti liaudies dainas, pritardamas gitara…
O į Kulautuvos festivalį pasikvietė irgi šiaulietis - dainininkas Virgis Stakėnas, kurį kažkada perestroikos metais buvau pasikvietęs parašinėti vaikams apie muziką “Lietuvos pionieriuje”, kur dirbau estetinio lavinimo skyriaus vedėju…
Koncerto metu buvo neramu, nes tokioj rolėj buvau pirmąsyk, neskaitant seniai užmirštų “Filologijos rudenų”. Tačiau jaučiausi gan ramiai – panašiai, kaip kažkada VU etnografinio ansamblio “Ratilio” laikais, kai koncertuose dainuodavom liaudies dainas… Juolab, kad šitam bardų koncerte man padėjo du buvę ratiliokai – mano žmona Ramunė ir gydytojas Regimantas Žitkauskas.
D.B.: Sakėt, kad gitarą į rankas paėmėt dar studentavimo laikais. Ką tada dainavote, kas buvo mėgstamiausia?
V.V.L.: Gitara groti mane išmokė klasiokas Gediminas Storpirštis – gal dešimtoje klasėje parodęs penkis pagrindinius akordus. Tada buvo populiaru dainuoti merginoms poeziją, tai kūrėm it kokie kernagiai pagal martinaičius, ambrasus ar savo eiles… Iš tų laikų liko daina pagal M.Martinaičio žodžius “O jeigu aš numirčiau, ar turėčiau sviedinuką”.
O Universitete - tai merginos bei dainos rūpėjo dar labiau. Čia su Romu Lileikiu kaip tik pradėjome organizuoti “Filologijos rudenų” festivalius, tad ne kartą teko ropštis ant scenos ir vaidinti mokantį groti bei dainuoti… Dainuodavom tada daugiausia R.Lileikio dainas - “Svajoklį”, “Tik niekam nieko nesakai”, “O žvaigždė puodynėj”… Konkuruoti šiame žanre su Romuku, kuriant savas dainas, būtų buvę sudėtinga. Beje, iki šiol tebemanau, kad Romas buvo ir tebėra vienas įdomiausių kūrėjų lietuviškos dainos žanre, įveikęs subtilaus, lengvai suprantamo ir prasmingo teksto barjerą.
D.B.: Jūsų plokštelė vadinasi "Kaimiečių mantros". Kodėl tokį pavadinimą pasirinkote?
V.V.L.: Dauguma dainų šioje kompaktinėje plokštelėje yra savotiškos folkloro stilizacijos – t.y. miesto romanso tradicija atliekamos kaimiškos liaudies dainos. Tai karo, meilės dainos, raudos, baladės… Todėl ir pavadinau “Kaimiečių”, nes folkloras yra labiau kaimo kūrinys, negu miesto. Be to - tai tarsi polemika su miestietiška ironija kaimietiškumui, norint parodyti, kad būtent kaime ir šiandien dar galima rasti pačių giliausių mūsų tautos kultūrinių, dvasinių kodų ir klodų. Liaudies dainos - tai mūsų epas. Ypač karo dainos - juk kiek šimtmečių motinos, laidodamos savo žuvusius sūnus, tomis dainomis juos apraudodavo. Dainuodamas tokią dainą, tarsi su kokia laiko mašina nuskrendi į dangų ir patenki į savo tautos istorinės atminties kompiuterį.
Kitas žodis “mantros” – atspindi ne tik indoeuropietišką mūsų kalbos ir kultūros prigimtį, bet nurodo ir vieną ypač svarbią liaudies dainų savybę – jos yra skirtos ne tiek koncertavimui, kiek sau, savo problemoms sudeginti, nerimui bei liūdesiui išmesti. Dar “Ratilio” laikais pastebėjau, kad net iš didelių depresijų galima iškopti dainuojant liaudies dainas… Arba į jas nepakliūti…
D.B.: Kodėl Jums artima liaudies dainų tradicija?
V.V.L.: Pakartojimas, užkalbėjimas, monotonija – tai yra magija, kurią šamanai naudoja nuo seniausių laikų. Ypatingai šiomis savybėmis pasižymi dzūkiškos giesmės. Tai labai sugestyvi meninės kalbos forma, be to - tai neišsemiamas kūrybos šaltinis. Ir neveltui mūsų kompozitoriai, poetai, dailininkai tiek metų semia ir semia iš tautosakos šaltinio, o galo kaip nematyti taip nematyt.
Kai 1979 metais tėvas man, tada studijuojančiam pirmame VU filologijos kurse lituanistiką, pasiūlė pabandyti padainuoti “Ratilio” ansamblyje, nebuvau sužavėtas, bet nutariau pabandyti. Ir iki šiol už tai esu be galo dėkingas savo tėvui bei “Ratilio” vadovei Zitai Kelmickaitei, nes folklore aš galbūt atradau esminius dalykus, vertybių sistemas, kodus – visa tai papildė akademinį filologinį išsilavinimą.
D.B.: Kokios muzikos pats laisvalaikiu klausotės, ką mėgstate?
V.V.L.: Labai įvairios. Dažnai klausausi įvairių šalių etnografinę, meditacinę muziką, mėgstu ramų džiazą, folkdžiazą. Tibeto mantras. Bliuzą. Bachą. Grigališkus choralus, Tomą Vaitsą. Bitlus… Muziką su paslaptimi, su meile, atgaila. Su dieviškumu…
D.B.: Kaip šalia savo įvairios veiklos atrandate laiko muzikai? Gal dėl to, kaip sakėt viename interviu, kad Anykščiuose diena ilgesnė?
V.V.L.: Dėl to, kad muzika padeda susikaupt, atsipalaiduot. Susitaikyt, susivienyt. Ne tik su aplinka, bet ir su savim… Liaudies dainas naudoju beveik visuose savo spektakliuose ir filmuose, iš liaudies dainų mokausi kurdamas poeziją. O iš tos poezijos paskui kartais gimsta ir dainos – šiose kompaktinėse plokštelėse yra aštuonios mano kūrybos dainos. Taip ratas užsidaro.
