Dainos teatro pavyzdžių nėra daug, o patys ryškiausi (visų pirma, Ewa Demarczyk ir jos pasekėjai) – Lenkijoje. Vytautas Kernagis, susipažinęs su lenkų bei rusų pasiekimais šioje srityje, 1985 m. pristatė Lietuvai savo „Dainos teatrą“ ir netgi sukūrė keletą rimtos tematikos muzikinių programų – spektaklių („Kur giria žaliuoja“, „Liepsnojančio krūmo link“, „Apie medžioklę“), bet jie nesulaukė publikos pripažinimo.
Rimtasis “Dainos teatras” palengva virto kabaretu. “Bet kokia rimtesnė daina nervina, tuoj saldainių popieriukus šiurena ir laukia bumčikų, kad ploti būtų galima (…) . Nesulaukę, ko pratę, išeina nepatenkinti. Taip kad programų lengvėjimas buvo priverstinis, publikos padiktuotas. Iš esmės Dainos teatras buvo išprievartautas linksminti”, - apgailestaudamas kalbėjo Vytautas Kernagis.
Kauno miesto savivaldybės remiamo projekto „Skaidrėjančiai sielai“ kūrėjai yra pasirengę dar kartą išbandyti Lietuvos publiką, klausdami: galbūt jau atėjo laikas Dainos teatrui? Spektaklis kuriamas pagal O. Baliukonės, D. Čepauskaitės, D. Kajoko, D. Saukaitytės, M. Martinaičio, J. Strielkūno, V. Mačernio, D. Jazukevičiūtės, J. Ivanauskaitės, W. Szymborskos, T. S. Elioto ir kt. tekstus.
Spektaklyje persipina įvairių stilių džiaziškai aranžuota vokalinė muzika, poezijos skaitymas ir improvizacijos, vizualioji dramaturgija, šiuolaikinio šokio bei hepeningo elementai. Skambės autorinės Ievos Suraučiūtės kompozicijos, o taip pat savitos Vytauto Kernagio, Miko Suraučiaus, Kosto Smorigino sukurtų dainų bei keleto džiazo standartų (lietuvių kalba) interpretacijos.
Spektaklį vienija egzistencialistinė tematika, kuri vis dėlto yra pateikiama šviesiai, neprarandant tikėjimo būties prasmingumu. Nors mirties tema spektaklyje nuolatos sugrįžta (pora kūrinių yra skiriama neseniai išėjusiems – Jurgai Ivanauskaitei ir Vytautui Kernagiui), svarbu akcentuoti, jog iš tiesų kalbama ne apie mirtį, bet apie BŪTĮ, nenutrūkstančią po mirties. Skaidrėjanti siela – tai siela (arba sąmonė), pradedanti save suvokti kaip amžiną.
„...mirties akimirką įprastinis protas su savo paklydimais miršta, ir atsiskleidžia beribė, dangų primenanti mūsų sąmonės prigimtis. Ši prigimtis yra viso gyvenimo ir mirties pagrindas. Ji tarytum erdvė aprėpia visą visatą...“. „Savyje pagaliau atpažįstame ramią, dangišką būtį to, ką Milarepa vadina „nemaria ir beribe proto prigimtimi“ (...). Tai yra asmeninis, jokių sąvokų netemdomas savęs pažinimas, nes mums aiškėja, kodėl mes čia ir kaip turime elgtis. Pagaliau pasijuntame įžengę į naują gyvenimą, atgimę ar netgi, galima sakyti, prisikėlę iš mirusiųjų“ – Sogjalas Rinpočė.
Spektaklio kūrėjai:
Ieva Suraučiūtė – vokalas, scenarijus
aktorė Olita Dautartaitė – poezijos skaitymas
Agnė Dragūnaitė – tibetietiškas varpas, vokalas
Kauno šokio teatras “Aura”
In/ju – scenografija
Julius Baronas, Ieva Suraučiūtė - režisūra
Arnas Mikalkėnas – kūrinių aranžavimas
