- Kuo pastaruoju metu užsiimate?

- Pasiėmiau atostogų „Bomboje“. Šiuo metu daug veiklos atsiranda užsienyje. Kaip muzikos vadybininkas kuriu „tiltą“ tarp Londono, Vilniaus ir Maskvos“. Kad ir kaip būtų keista, geriausiai mūsų kompanijai sekasi Rusijoje. Žinoma, tai priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo artistų, su kuriais dirbame.

Dabar viena pagrindinių mūsų veiklų yra populiarėjančios Alinos Orlovos koncertai. Įdomu tai, kad valstybės, kurios politiškai nerodo didelio palankumo Lietuvai – Rusija, Prancūzija arba „neaiški“ Ukraina – labiausiai mus „myli“ muzikos atlikėjų atžvilgiu. Malonu matyti, kaip 500 ar 800 į koncertą atvykusių žmonių – tai vis dėlto kamerinio pobūdžio muzika – mėgina kartu niūniuoti, pritardami lietuviškai dainuojančiai dainininkei.

- O kas lemia Lietuvos atlikėjų patrauklumą Rusijai ir Ukrainai? Bendra kultūrinė praeitis?

- Didžiosiose buvusios imperijos šalyse, manau, kultūrinė erdvė yra labai nutolusi nuo politinės erdvės. Tarp kultūros ir politikos – nemenka takoskyra. Lietuva savo ruožtu – maža valstybė, joje visur veikia tie patys žmonės, tad kultūra, politika ir net verslas dažnai persidengia.

Lietuvoje yra verslininkų, kurie kartu yra ir politikai. Tai – absurdas. Kaip gali žmogus palikti sėkmingą verslą ir mestis į politiką? Arba jis vadovaujasi labai kilniais tikslais, arba tiesiog meluoja.

- Su kuriais atlikėjais šiuo metu daugiausiai dirbate?

- Su latvių violončelininkais „Melo-M“, lietuviais – A. Orlova, „Golden Parazyth“, keliomis anglų grupėmis. Visa tai yra, galima sakyti, „protingesnė“ už vyraujantį „popsą“ muzika.

- Sakote, kad Rusijoje kultūra nutolusi nuo politikos. Ar Jums būtų priimtina, pavyzdžiui, atvežti į Lietuvą rusų grupę „Liube“?

- Būtų labai neįdomu, bet juk yra ir gerų rusų grupių.

- O ar yra vidinių stabdžių, kurie trukdytų kviestis tokias grupes ne dėl neįdomumo, o dėl politinių pažiūrų?

- Ne, tokių stabdžių nėra ir, manau, neturėtų būti. Taip, Rusijoje yra populiarių grupių, kaip „Liube“ arba DDT, mėgstančių socialinę tematiką. Šių dviejų grupių dainos trykšta socialiniu jautrumu, tačiau jų atlikėjai patenka į turtingiausių Rusijos dainininkų dešimtuką. Būtent jie yra politiškai angažuoti ir sėdasi su Vladimiru Putinu prie vieno stalo, kai jis paprašo jų „patarimo“.

Tačiau susidurdamas su kitais atlikėjais per įvairius muzikinius renginius Rusijoje ir Ukrainoje pastebiu, kad rusai yra kur kas mažesni nacionalistai nei mes.

- Kokias išvadas Jūsų verslo teikiama patirtis leidžia daryti apie lietuvių publikos muzikinį skonį?

- Manau, jis teigiamai kinta. Yra dviejų rūšių publika. Viena – tradiciniai televizoriaus žiūrovai, kuriems užtenka to, ką rodo TV. Populiariuosius televizijos atlikėjus mielai užsakinėja švenčių progomis kaimų viršaičiai.

Bet štai kad ir „Sostinės dienos“ Vilniuje šiemet buvo visai kitokios. Tai jau ne tas atvejis, kai aptvertoje Katedros aikštėje pagal fonogramas parėkauja populiarieji televizijos dainininkai. Žmonėms siūloma alternatyvi muzikos ir šokių programa, nepanaši į tai, ką kasdien regime per TV, kaip antai islandų „Gus Gus“.

Tuomet pamatai, kad ir į koncertus ateina visai kitokia publika. Ir miestas tampa visai kitoks. O mes esame įpratę, vykstant viešam nemokamam koncertui, matyti aikštėse „popso“ publiką. Šiemet per Sostinės dienas į Katedros aikštę pasiklausyti alternatyvios muzikos atėjo apie 8 tūkst. žmonių, kurių tarp „televizoriaus publikos“ paprastai neišvysi.

- Jūsų manymu, netelevizinės muzikos poreikis didėja?

- Pamažu – taip. Geri muzikantai gauna daugiau siūlymų nei kalendoriuje yra dienų. Šiandien jie gali rinktis.

- Ar alternatyvi ir televizoriaus muzika vis dėlto nėra susisiekiantys indai?

- Su manimi dirbantys atlikėjai neretai dalyvauja TV projektuose. Tikrai verta bendradarbiauti su LTV-2. Kitos televizijos turi savus numylėtinius – muzikantus. Nesakau, kad jos blogos: jos turi savo žiūrovą. Lietuvoje tiesiog trūksta televizijų įvairovės.

Būdami Maskvoje bendradarbiavome su alternatyvia vietos televizija „Dožd“. Puiki aparatūra, o įėjus per visą sieną – Michailo Chodorkovskio nuotrauka.

- Ar neatrodo, kad Lietuvos rinka paprasčiausiai per maža geriems projektams? Antai Jurga Šeduikytė ir kiti atlikėjai pripažįsta, kad jų rinka – Rusijoje.

- Taip. Bet juk tai – gerai. Labai norėjome ir įstojome į Europos Sąjungą. Galime važiuoti į JAV be vizų. Koks skirtumas, kurioje šalyje žmogus dirba, gyvendamas Lietuvoje? Lietuvos tikrovė – 3 milijonų gyventojų rinka. Tiesiog taip yra ir nereikia dėl visko kaltinti aplinkos.

- Ar kinta mūsų visuomenės skonis? Ar artimiausiu metu vienareikšmiai vyraus tai, ką šiandien siūlo populiariosios televizijos?

- Popmuzika visur užima pirmas vietas. Bet galbūt vis labiau didės atotrūkis tarp to, kas skirta didesnei ir mažesnei auditorijoms.

Skonį keisti gali tas, kas turi daugiau pinigų. Šiuo metu komerciniams TV kanalams ką nors keisti neapsimoka. Maža to, Lietuvoje niekas, išskyrus LRT, neturi aparatūros, kuria galima kokybiškai transliuoti gyvai atliekamą muziką. Lietuvoje tebeveikia kadaise Liucijos Baškauskaitės pirkti siųstuvai. Taupymo režimas!

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją