Vienu šūviu norėta nušauti keletą zuikių
Tačiau taip neišėjo ir negalėjo išeiti. Konkursas galėjo būti tik dedikuojamas Lietuvos radijo 85-mečiui, o visus jame parodytus montuotus vaizdo įrašus buvo galima panaudoti specialioje Lietuvos radijo 85-mečiui skirtoje televizijos laidoje. Radijo istoriniai archyviniai įrašai disonavo su laukta naujųjų lietuviškų estradinių dainų švente ir koncerto specifika.
Ilgametis „Vilniaus bokštų“ konkursų vedėjas Juozas Šalkauskas šia proga buvo vertas pagarbos žodžių, tačiau atkuriamojo konkurso vedėju įsivaizdavau laisvesnį ir judresnį Giedrių Masalskį, „Triumfo arkos“ ir „Eurovizijos“ dainų konkurso nacionalinės atrankos vedėją, ar ką nors panašaus. Kitai „Vilniaus bokštų 2011“ vedėjai, Giedrei Čiužaitei, taip pat pritrūko estradiškumo, televizijos scenos patirties. Argi būtinai Lietuvos radijo sukakčiai skirtą renginį turi vesti radijo žurnalistai?
Prieš 43-is metus, 1968-aisiais, Lietuvos televizija ir Vilniaus miesto kultūros valdyba Profsąjungų kultūros rūmuose surengė pirmąjį lietuviškos estradinės dainos jaunųjų atlikėjų (taip jis tada vadinosi) konkursą „Vilniaus bokštai'68“, o Elektrėnų kultūros rūmuose įvyko pirmasis džiazo festivalis „Jaunystė'68“. Nei šiuose istoriniuose renginiuose, nei vėlesniuose „Vilniaus bokštuose“ neteko matyti tiek daug oficialumo ir politinio sureikšminimo, kiek dabar.
Tarp žiūrovų Lietuvos televizijos studijoje buvo susodinta gal 20 Seimo ir Europos Parlamento narių, kuriuos pakaitomis vis parodydavo televizijos kameros. O ir transliuotų žiūrovų daugumą sudarė buvę ir esantys LRT darbuotojai – suinteresuotųjų tik daina, naujų veidų, tikrųjų žiūrovų ir vertintojų, – tik vienas kitas kuklus būrelis.
Sunki pradžia
Tad kas tie dvylika laimingųjų dainų autorių ir atlikėjų, patekusių į konkurso „Vilniaus bokštai 2011“ finalą? Juos iš 206 dainų telefonu ir internete esą rinko Lietuvos radijo klausytojai ir vertinimo komisija, tačiau jokia oficiali statistika, kiek kuri daina gavo balų, kas buvo atsakingas už dainų rinkimą, neatsakyta.
Pirmosios finalo dainos kėlė didelių abejonių. Kaip tarp geriausiųjų galėjo patekti grupė iš Ukmergės „The Nominals“, dainavusi analfabetišką tekstą: „Pridėjau vieną ir gavomės mes“. Nepaisant neraštingumo grupė gavo prizą už sėkmingą debiutą.
Praėjusiais metais susikūrusios sostinės grupės „Dizzy Rockets“ vokalistė (daina „Kur krenta traukiniai“) ir tie patys jau minėti Ukmergės atstovai dainavo, kaip ir visi kiti, lietuviškai, tačiau su tokiais tarimo ypatumais tarsi būtų sugrįžę į Lietuvą po 10–15 metų gyvenimo Folklando (Malvinų) salose. Dar pridėsiu, kad „Dizzy Rockets“ dainų tekstų kūrėjams derėtų vengti banalių rimų: pavyzdžiui, „Saule, pažadink pasaulį“.
Šių dviejų minėtų grupių, o taip pat „Sun Sity Beat“ iš Šiaulių dainos nepasižymėjo ir muzikiniu požiūriu – vidutiniški bandymai arba kitaip tariant – blankūs paveikslėliai buvusių didingų „Vilniaus bokštų“ paunksmėje. Tikėčiau, kad tarp 206 dainų buvo už šias ir geresnių.
Nemanau, kad iškart naujuosiuose „Vilniaus bokštuose“ gali atsirasti ir nuskambėti tokios dainos, kaip „Jūreivių keliai“ ir „Mediniai ratai“, „Pūtė vėjas“ ir „Devintoji banga“, „Berniukai“ ir „Jūros laiškai“. Reikia įsibėgėti.
Antra vertus, sunku įsivaizduoti, kaip šiandien būtų galima bent kiek prilygti buvusiam „Vilniaus bokštų“ organizatorių ir kūrėjų entuziazmui, jų darbo apimčiai (visą respubliką apimantis naujų dainų klavyrų platinimo tinklas, gyvi pirmieji dainininkų atrankiniai koncertai rajonuose, antrasis turas su savais orkestrais ir ansambliais Vilniuje ir baigiamasis konkurso koncertas akompanuojant Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestrui).
Tačiau, manyčiau, bent į perklausai pateiktus dainų įrašus derėtų pažvelgti su didesne atsakomybe, o finale vertinimo komisija sąžiningiau turėtų padėti klausytojams atrinkti pačias geriausias dainas.
Kur dingo pirmoji vieta su 5000 Lt premija?
Buvo skelbta, kad pirmąją vietą vertinimo komisija nutarė niekam neskirti, nes nebuvę „ryškios, įsimintinos“ dainos. Man atrodo, kad priežastys galėjo būti kitos. „Vilniaus bokštų 2011“ premijų fundatorius – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), o kieno pinigai, tas ir muziką užsako. Jeigu nėra „ryškiausios“ dainos, vadinasi ir su 5000 litų gali daryti ką nori. Pabandykime paieškoti to nebuvusio dainų „ryškumo“.
Į pirmąją vietą realiai pretendavo Aistės Pilvelytės atliekama Vitalijaus Neugasimovo ir Andriaus Jautakio daina „Lietus apie mus“ ir Jūratės Miliauskaitės „Tiesiog daina“ (Birutės Masiliauskienės žodžiai).
„Lietus apie mus“ tiek instrumentuotės, tiek atlikimo požiūriu tęsia labiau išplėtotų „Vilniaus bokštų“ dainų tradiciją. Daina nuskambėjo išraiškingai ir stipriai. Dainos tekstas, pasakojimas apie saulėto lietaus piešinius, liūtį ir drebulės bei klevo bičiulystę, išveda mus į ryškesnį poetinį lauką, bent kiek gelbsti nuo popse įsigalėjusių banalių 4–5 žodžių kratinio.
„Tiesiog daina“ primena, kad estrados siekis – ne rūpestis tapti „klasika“, o savojo laiko ir dabarties gyvenimo išraiška. Daina graži, šiaurietiškai santūri, tačiau su stipriais mūsų, o gal ir pasaulio, jausmų ir minčių ženklais: „diena pavargusi, pilka; diena nei be manęs, nei su manim; kažkas suduš per šitą dieną“. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į gerą dainos instrumentuotę, kurią sukūrė Dalius Pletniovas.
Be abejonės, 2011-ųjų „Vilniaus bokštus“ papuošė ir savotiškai nuspalvino Igoris Kofas ir grupė „Lemon Joy“, laimėję „Nostalgijos“ prizą. Finale skambėjo „Kažkada“, o kita daina, patekusi tarp geriausiųjų – „Vasaros laiškai“. „Lemon Joy“ kuria gero meninio skonio, inteligentišką, elektroniniu skambėjimu alsuojančią popmuziką. Subtilus, jautrios intonacijos I. Kofo balsas, stilinga grupės narių išvaizda. O kodėl nepabandžius sukurti dainą ir „Eurovizijos“ dainų konkursui?
Naujos dainos įsimins tada, kai jose apsigyvensime, gerai įsiklausysime į jų melodijas ir žodžius. Tačiau tai ne taip lengva padaryti, nes daugelio klausytojų nepaleidžia įprastas muzikinis standartas ir visoks muzikinis balastas. Tad tenka tik apgailestauti, kad lietuviškos dainos konkursas „Vilniaus bokštai 2011“ liko be dainos laureatės. O galėjo ją turėti. Ankstesniuose „Vilniaus bokštuose“ tokių atsitikimų nėra buvę. Visada buvo ir laureatų, ir diplomantų.
