Pirmas buvo Danny Ramplingas su savo „Shoom“ vakarėliais, pradėtais rengti dar 1987 m. pabaigoje Pietų Londone, apie kurių pakilią nuotaiką ir išskirtinę „love is in the air“ atmosferą dar iki šiol sklando legendos. Netrukus, 1988 m. gegužę, Paulas Oakenfoldas taip pat išsikovojo vietą viename populiariausių tuo metu Londono klubų „Heaven“ savo pirmadieniniams „Spectrum“ vakarėliams. Galiausiai 1988 m. vasarą, ir Nicky Holloway griebėsi veiklos – pradėjo renginių seriją „The Trip“ prabangiame roko klube „Astoria“.
„Shoom“ vakarėliuose lankėsi šimtai ir tai buvo mažos, bet itin atsidavusios muzikinės bendruomenės reiškinys, tačiau „Spectrum“ ir „The Trip“ kilstelėjo viską į kitą lygmenį - labai greitai privertė jaunus britus prie klubų durų rikiuotis tūkstančiais.
Greitai prie šių Londono klubų prisijungė ir Mančesterio „Haçienda“, kurioje didžėjai Graeme Parkas ir Mike'as Pickeringas, padedami grupių „The Stone Roses“ ir „Happy Mondays“ kūrė unikalią roką ir acid house suvienijusią Madchester sceną.
„Meilės vasaros“ karštinė pradėjo krėsti visą šalį.
Orbital reivai
Iki 1989 m. vasaros viskas įsibėgėjo taip, kad klubai jau nebesugebėjo sutalpinti visų norinčių. Ir tada atėjo laikas reiškiniui, kuris gavo reivo vardą - milžiniškiems nelegaliems renginiams po atviru dangumi. Užmiestyje, atokiau nuo Londono greitkelio „Orbital M25“ buvo rengiami iki 20 000 žmonių sutraukiantys reivai „Sunrise“, „Energy“ ar „Biology“.
Suprantama, visa ši jaunatviško nevaržomo šėlsmo šventė negalėjo trukti ilgai – netrukus prasidėjo nesutarimai su policija ir vietiniais gyventojais, bulvarinė spauda sumirgėjo istorijomis apie prievartą ir piktnaudžiavimą narkotikais tokiuose renginiuose.
1990-ųjų pradžioje nelegalių reivų kultūra nebe tokiais masteliais, bet dar klestėjo kurį laiką, kol 1994 m. specialus tokią veiklą ribojantis „Criminal Justice Bill“ įstatymas bei atsiradę dideli legalūs šokių muzikos ir roko festivaliai, tokie kaip „Tribal Gathering“, „Glastonbury“ ir „Reading“ užbaigė reivų erą.
Reivo scena, iš pradžių maitinusis daugiausia amerikietiška house produkcija, netrukus pagimdė ir savo kūrėjus. Didžiausių pardavimų sąrašus 80-ų pabaigoje - 90-ų pradžioje pasiekė pirmi vietinių talentų įrašai - „808 State“, „LFO“, „Nightmares on Wax“, „Orbital“ pateikė pirmus pasisekimo sulaukusius muzikinius bandymus.
Super klubai
Greitai viskas apsisuko ratu ir įvairių nesklandumų bei nepatogumų nuvarginti elektroninės šokių muzikos renginių lankytojai 90-ų viduryje grįžo į klubus. Prasidėjo super klubų era.
Muzika tapo ne tokia agresyvi ir gaivališka. Buvo atsigręžta į tradicinį amerikietišką house, tačiau suteiktas jam naujesnis, labiau elektroninis ir masyvus skambėsys – taip gimė progressive house, jau beveik dešimt metų karaliaujantis didžiuosiuose šokių muzikos klubuose ir renginiuose. Iš pradžių „Ministry of Sound“ ir „Drum Club“ Londone, taip pat „Back to Basics“ Lydse ir „Renaissance“ Mančesteryje, o vėliau „Gatecrasher“ „Godskitchen“, „Fabric“ ir „Home“ pradėjo tikrą klubų-supermarketų industriją, kuri kiekvieną savaitgalį aptarnauja tūkstančius klubinėtojų, steigia leidybines firmas, rengia tarptautinius turus ir vasaros festivalius.
Ibiza 90-ų pabaigoje tapo tikru britų jaunimo kurortu, garsiausiais vardais didžėjų ir klubų pasaulyje pritraukiančiu kiekvieną vasarą šimtus tūkstančių linksmybių ištroškusių lankytojų.
Elektroninės šokių muzikos kūrėjai britai ir jų įsigalėjimas pasaulyje – jau atskira įdomi istorija.
