Per keletą metų nuo jos gimimo 1988 m. pagal aktyvumą kuriant, lankant ir vartojant britų klubinė kultūra tapo britų pop kultūros ekvivalentu, o pagal gyvybingumą ir kūrybingumą neabejotinų jaunimo kultūros lyderiu pasaulyje.
Kaip sako viena tokia kompetetinga enciklopedija, britų klubinė kultūra su visais jos atributais gal net svarbesnė už pačią elektroninę šokių muziką. Gal...
O kaip viskas vyko?
Northern soul – tokio stiliaus niekada nebuvo
Nors Londonas turėjo gyvybingą naktinių klubų sceną nuo pat XX a. pradžios, tikra šiandieninės klubinės kultūros pramotė buvo taip vadinama Northern soul scena, klestėjusi 7-ame dešimtmetyje. Northern soul nebuvo muzikos stilius, tai buvo scena, unikalus muzikinis judėjimas, kilęs Šiaurės Anglijoje.
Northern soul fenomenas turėjo visus pagrindinius klubinės kultūros elementus – tam tikrą muziką, garbinamus įrašus, didžėjus ir žinomus klubus, aprangą, šokimo stilių, tūkstančius lankytojų ir net skirtingas sales skirtingai muzikai.
Garsiausiuose Northern soul klubuose „Wigan Casino“, „The Twisted Wheel“ (Mančesteris), „Mecca“ (Blekpūlas), „Belinda‘s“ (Lydsas), „Samantha‘s“ (Šefyldas), „Highland Room“ ir „The Torch“ (Stoukas) pasipuošęs plokščiais batais praplatintais galais, specialiomis itin plačiomis kelnėmis, juodais, aptemptais marškinėliais, blizgančiomis sidabrinėmis sagomis išmargintomis marškinių rankovėmis ir ilgais odiniais paltais jaunimas leido ištisus savaitgalius, šokdami atletiškus ir akrobatiškus šokius, iš kurių vėliau išsivystė taip vadinamas jazz dance, giminiškas hiphopo kultūrai išgarsėti padėjusiam breikui. O šių vakarėlių garso takelis buvo tiek ir garsių įrašų kompanijų „Motown“, „Atlantic“, „Stax“, tiek ir mažai žinomų „Okeh“, „Cameo“ ar „Parkway“ išskirtinai greita ir energinga soul muzika. Northern soul era baigėsi 80-ų pradžioje, kai jaunų britų simpatijas užkariavo disco ir punk.
O čia vienas faktas, leidžiantis geriau suprasti reiškinio mastelį - pats garsiausias Northern soul klubas „Wigan Casino“ per aštuonis veikimo metus (1973-1981) sukaupė 100 000 narių sąrašą.
Ibiza: keturi draugai ir puikusis misteris Alfredo
Ar norėtumėte išvykti atostogų, kurios visiškai pakeistų ne tik jūsų, bet ir viso jūsų šalies jaunimo gyvenimo ir laisvalaikio leidimo būdą? Kartais taip nutinka...
1987 m. vasarą keturi draugai didžėjai iš Londono Paulas Oakenfoldas, Danny Ramplingas, Nicky Holloway bei Johnnie Walkeris išvyko užtarnautų atostogų - apsilankė Ibizoje, kuri tuomet buvo tik dar viena kurortinė Ispanijos sala. Na, gal ne visai „tik dar viena“ – tie patys keturi draugai nuvyko ten ne šiaip sau, o vienas iš jų, Paulas, ir ne pirmą kartą.
Jauni britai ieškojo kažko truputį kitokio nei galėjo tuomet rasti madinguose ir pretenzinguose Londono klubuose. Jie žinojo, kad Ibiza iš kitų Ispanijos kurortų išsiskiria savotiška žmonių kombinacija bei nepakartojama atmosfera – kažkokia "a la" hipiška laisvamanybė ir milijonieriško prašmatnaus gyvenimo lengvybė tvyrojo ore, savo tikslo nežinantys ir net nenorintys žinoti keliautojai-klajokliai ir pačios tikriausios garsenybės leido laiką vienu metu, vienoje erdvėje.
Be to, jie žinojo, kad tuomet dar visai negarsiame klube „Amnesia“, įsikūrusiame kažkur atokiau nuo kelio tarp dviejų pagrindinių salos miestų - Ibizos ir San Antonio, karaliauja didžėjus ispanas, grojantis novatorišką, dar niekur negirdėtą 80-ų pop muzikos stilių kokteilį, priverčiantį minią šokti nuo 3:00 ryto iki pat kitos dienos popietės.
Vyrukas buvo vardu Alfredo, o į vieną savo setą jis galėdavo suplakti pirmąjį plačiąsias mases pasiekusį Farley Jackmaster Funk Chicago house hitą „Love Can't Turn Around”, „The Cure“ indie roko šėliones, LL Cool J seksualias hiphopo dejones, „Woodentops“ pop punk roko paikybę ir net tuo metu populiaraus TV serialo „Hill Street Blues“ pagrindinę temą! Tiko beveik bet kas, tiesiog muzika turėjo būti labai šviesi, šilta ir pakilios nuotaikos. Šis muzikos parinkimo ir grojimo stilius, tokia „ibiziška“ nuotaika buvo pavadinta balearic.
Ir dar... Visi keturi draugai tada išbandė jiems naują narkotiką ecstacy, nuo 80-ų pradžios karaliavusį Niujorko bei Čikagos juodaodžių ir gėjų disco bei house klubuose. Tiesa, aukštesnieji britų pop scenos sluoksniai jau kūrį laiką mėgavosi ecstacy teikiamais malonumais, kuriuos „vaikiai“ atrado tik tada. Šį cheminį preparatą žinomą kaip MDMA dar 1913 m. susintetino vokiečių kompanija „Merck“. Ecstacy teikė energijos, gerokai stiprino pojūčius, turėjo lengvą haliucinogeninį poveikį, o svarbiausia - kėlė labai teigiamas meilės visiems ir viskam emocijas. Tai buvo idealus balearic nuotaikos stimuliantas.
Geriau ir nesugalvosi, pati tikriausia archetipinė istorija: keturi herojai išvyko į kelionę atrasti slaptą svajonių salą ir parnešti džiugią žinią kitiems – naują muziką, naują nuotaiką ir naujus pojūčius.
Taip buvo pradėta britų šokio scena...
