- Kur prasidėjo tavo muzikinė karjera?

- Vaikystėje gyvenau Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose. Tuo metu man atrodė, kad ta vieta yra mirusi amžiams. Nebuvo galima net įsivaizduoti, kad ten atsiras atitinkamos kultūros lopšys, kaip kad yra dabar (red. - Aukštuosiuose Šančiuose repetuoja grupės „Sh“, „Mountainside“, „Xess“, K.A.N.G., „Anapilis“, „Mano Juodoji Sesuo“, „Angis“). Turbūt paskubėjau iš ten išvažiuoti.

Gitara nuo 12 metų groju savarankiškai, o pagrindinis instrumentas – klavišiniai. Baigiau dešimtmetę muzikos mokyklą. Tuomet išvažiavau į Vilnių, kur įstojau į Lietuvos muzikos akademiją, fortepijono specialybę. Po metų studijas mečiau. Ne dėl nepažangumo, o tiesiog nusprendžiau nesieti savo gyvenimo su klasikinio pianisto karjera. Nuo mažametystės norėjau groti muziką, pagrįstą rokenrolu. Kuo toliau, tuo labiau mano skonis sunkėjo.

Atvykęs gyventi į Vilnių susipažinau su pagrindinėse to meto death metal grupėse – „Dissection“, „Consious Rot“ ir kitose grojusiais muzikantais. Platesnei publikai pirmą kartą pasirodžiau su „Shadowdances“ (ex „Consious Rot“), prieš pat lyderio juodą ilgą išvykimą į JAV. Kai jis grįžo, 1997 metais, aš jau grojau su „Ruination“ (red. - Vytas įgrojo klavišinių partijas žymiajame „Ruination“ albume „Xura“), kurie mane susirado būtent per „Shadowdances“. Taip pat tais metais per pažįstamų pažįstamus mane susirado grupė SBS, kuri tuo metu buvo nei gyva, nei mirusi, o po kelerių metų galutinai numirė.

Su „Ruination“ esu iki šiol, o pernai dar pradėjau groti ir su „Fata Morgana“, kurios lyderis yra buvęs SBS vokalistas Vitalis Kairiūkštis.

- „Ruination“ koncertinė veikla kurį laiką buvo apmirusi. Bet pastaruoju metu vėl gana dažnai koncertuojate. Kas buvo atsitikę?

- “Ruination” pagaliau išsprendė savo vidines problemas. Baigėsi vokalistų kaita. Dabar atėjo jaunas, perspektyvus dainininkas Jonas iš Giedraičių. Dar, kaip jau seniai žadėjome, pasikvietėme į grupę ir merginą.

Šiuo metu „Ruination“ kolektyvą sudaro septyni žmonės. Tai sudaro tam tikrų problemų mažesniuose koncertuose, nes techniškai sunku gerai įgarsinti visus instrumentus. Nepaisant to, vis tik ryžtamės koncertuoti.

- Pragyvenate iš muzikos?

Nei vienas iš mūsų negyvena iš muzikos tiesiogiai. Aš dirbu muzikos įrašų parduotuvėje, o laisvalaikiu prie algos prisiduriu grodamas koverius grupėje „Fata Morgana“. Joje dar groja „Žalvarinio“ gitaristas, „Meressin“, „Kielwater“ ir „Žalvarinio“ bosistas bei neseniai iš „Katedros“ išėjęs būgnininkas Marius. Šia sudėtimi grojame daugiau nei pusmetį.

Su „Fata Morgana“ pradėjome kurti ir savus „gabalus“. Norime groti ne tik lengvo bei sunkaus roko koverius. Mūsų dainos artimos Ozzy Osbourne‘o kūrybai. (red. - Neseniai „Fata Morgana“ paruošė atskirą Ozzy kūrybos programą, su kuria išstojo per baikerių sezono atidarymą Vingio parke, Vilniuje. Kaune šią programą bus galima išgirsti birželio 13 d., per tradicinę baikerių šventę). Be autorinių gabalų užkertami keliai dalyvauti įvairiuose roko festivaliuose.

- Labiau mėgsti kurti ar padėti realizuoti svetimas idėjas?

- Kai groju grupėje, mielai sutinku padėti realizuoti svetimas idėjas, sukurdamas arba atlikdamas jau sugalvotas klavišinių partijas. Tačiau jei kūryba prasideda nuo manęs, aš ją ir užbaigiu vienas. Nėra svarbu, kad muzikoje, kurios klausausi, svarbiausias instrumentas būtų klavišiniai. Aš klausau muzikos kaip visumos.

- Papasakok apie muzikinį projektą „Furor Fatalis“, kuriame realizuoji savo idėjas.

- Iš pradžių projektas vadinosi „Eternal Flame“, bet vėliau internete „atkasiau“, kad jau yra vokiečių melodingo metalo grupė tokiu pavadinimu. Tad vėliau projektas gavo pavadinimą „Furor Fatalis“ (lot. lemtingas/pražūtingas įniršis). Ateityje planuojame dainuoti lotyniškai, tad šis pavadinimas būtų logiška sąsaja.

„Furor Fatalis“ sunku vadinti realiai egzistuojančia ir gyva grupe. Kūriniai įamžinti tik studijiniu būdu. Nėra koncertinės sudėties. Tačiau pačios idėjos užfiksuotos įrašais.

Daug ką programuoju, bet ne dėl noro, o dėl galimybių. Jei norėčiau būtinai gyvai įrašyti visus instrumentus, atsiremčiau į finansines, muzikantų paieškos, įrašų studijos problemas. Sunku susirasti bendraminčių, kurie iš entuziazmo sutiktų padėti. Vienas toks entuziastas yra vokalistas Algirdas Bagdonavičius. Jis taiko į operos sceną, yra tenoras.

Gitaros ritmą įgroju pats. Soluotes atlieka kviestiniai gitaristai. Kiek mokausi groti gitara, soluotės yra mažiausiai mane dominanti sritis. Netgi dažnai pažeidžiu klasikinį principą, kad po stulpelio-priedainio stulpelio-priedainio turi eiti soluotė. Neretai ją išmetu. Vengiu įgroti soluotes klavišiniais, kad vėliau man nebūtų prikaišiojama, jog naudojuos savo, kaip lyderio, padėtimi. Remiuosi gitara. Roko muzikoje klavišiniai neturi užgožti gitaros.

- Kuo ypatinga „Furor Fatalis“ muzika?

- Kartais yra sakoma – štai šitos grupės muzikos labai smagu klausyti „tūse“, prie alaus, kai nori išsikrauti. Tai reiškia, kad jai reikia kažkokių papildomų sąlygų. Elektroninę muziką suprasti padeda papildomi cheminiai stimuliatoriai. O aš mėgstu muziką, kuriai nereikia jokių papildomų sąlygų ją priimant. Mėgstu, kai muzikoje viskas yra natose.

Kuriant muziką dažniausiai apmąstoma, kokį poveikį ji darys publikai, kaip išgauti „draivą“. Mano solo projektas ypatingas tų apmastymų nebuvimu. Visiškas atsipalaidavimas ir susitaikymas su mintimi, kad tie kūriniai galbūt nepatiks nė vienam žmogui. Tai mano muzika, sukurta atsiribojus nuo visokiausių racionalių ateities apgalvojimų.

- Kas labiausiai įtakojo tavo kūrybą?

- Atsimenu, kad man labai didelę įtaką padarė du rokenroliniai Rodo Stewarto gabalai iš 1981 m. albumo. Juos išgirdęs nutariau groti klasikiniu rokenrolo kvadratu paremtą roką, su gyvu fortepijonu. Tos dvi dainos man buvo etalonas, kelrodė žvaigždė. Vėliau šį norą pakeitė neoklasika. Tiesa, buvusį užsidegimą iš dalies atspindi su „Fata Morgana“ grojami klasikinio rokenrolo koveriai.

Gitarinėms aranžuotėms man didelę įtaką padarė „Annihilator“ ir „Pantera“, kurių muzikoje išsiskiria savitai sinkopuotas rifavimas. Tuo metu tai buvo nauja.

- Ar skiriasi Kauno ir Vilniaus renginiai?

- Iš pažiūros Kaune yra mažiau aktyvių, alternatyvios muzikos renginius organizuojančių žmonių nei Vilniuje, tačiau jie daugiau iš savęs išspaudžia. Labiau pasistengia kiekybiškai ir kokybiškai. Kaunas, kelių žmonių dėka, renginių skaičiumi nenusileidžia sostinei.

- Kaip atrodo rokas Lietuvoje?

- Tik visai nesenai įgavau viltį, jog Lietuvos rokas atsigauna. Kai kur nors išgirstu grojantį jauną, dar „žalią“ muzikantą, pagal progresavimo tendencijas matosi, kad iš jo kažkas išeis ir jo vardas dar bus minimas ateityje. Čia kalbu ne apie konkrečias personalijas, bet apie reiškinį.

Jaunų, paaugliško amžiaus grupių pilna. Dar prieš kelis metus jų tikrai tiek nebuvo. Pagal paprasčiausią tikimybių teoriją galima spėti, kad iš gausaus būrio jaunų muzikantų, bent jau dalis jų taps gerais atlikėjais.

Jaučiuosi džiugiai nepaisant, kad kai kurių grupių gitaristai nežino kito intervalo kaip kvinta, nesugeba sugalvoti gabalams sudėtingesnių aranžuočių. Tačiau su malonumu klausau tos „žalios“, negrabios muzikos. Ji nuteikia optimistiškai.

- Kuo išsiskiria naujos kartos muzikantai?

- Sovietmečiu subrendę muzikantai nukentėjo dėl informacijos stygiaus, išaugo ant estrados pamato. Be abejo, savoje terpėje tai gerai, nenuvertinant estrados kaip žanro. Naujoji karta, galbūt pati to nesuvokdama, jaučiasi taip pat, kaip ir visi kiti jauni, pradedantys muzikantai visame normaliame civilizuotame pasaulyje. Jie jaučia turintys tokias pačias galimybes, tuos pačius informacijos šaltinius.

- Pabaigai, tradiciškai – mėgstamiausios grupės, atlikėjai.

- Pirmiausia – Yngwie‘is Malsteenas. Daugelį žmonių jis užknisa. Kai kas sako, jog jo greitas grojimas gitara yra gerokai perdedamas. Tačiau aš manau, kad taip kalbama iš pavydo. Vis tik aš Malmsteeną labiau mėgstu kaip kompozitorių, o ne kaip gitaristą. Jis yra didžiausią įtaką mano kūrybai padaręs atlikėjas. Imponuoja jo naudojami klasikinės muzikos metodai ir principai. Būtent jo dėka pradėjau noriai studijuoti klasikinę harmoniją. Ją dabar dažnai naudoju. Iki šiol drebėdamas laukiu kiekvieno naujo jo albumo. Niekas kitas man tokio įspūdžio nepadaro. Jau keliolika metų esu tikras Malmsteeno fanas, mano bute netgi yra jo nuotraukų.

Yra tokia kategorija mano mėgstamiausių grupių, kurias didžioji dauguma sunkiosios muzikos gerbėjų yra nurašę kaip vykdančias viso labo pomirtinę veiklą. Jos kažkada labai įtakojo roko muzikos raidą, o dabar tiesiog leidžia nereikšmingus albumus. Viena iš tokių grupių yra „Black Sabbath“. Labiausiai vertinu jos kūrybos atkarpą tarp 1987 m. ir 1995 m. Ši muzika dvelkia mano mėgstamu minoru ir pasižymi mistine dvasia, ne tokia groteskiška ir komiksine, kokia buvo su Ozzy.

Visai neseniai, pradėjusi naudoti orkestrines aranžuotes, labai netikėtai suskambėjo 1985 m. karjerą pradėjusi vokiečių grupė „Rage“. Dėka naujų albumų ši vokiečių grupė tapo viena iš mano mėgstamiausių.

Dar yra tokia grupė „Rainbow“, kurios senus įrašus labai mėgstu. Vis tik mėgstamiausias mano albumas, nors su tuo nesutiks absoliuti dauguma gerbėjų, yra išleistas po „Rainbow“ atsikūrimo 1995 metais.

Man labai įsimintini visi projektai, kuriuose dalyvauja norvegų vokalistas Yornas Landė. Šiuo metu tai mano mėgstamiausias roko vokalistas. Apie jį sužinojau visai atsitiktinai. Nuolat seku, ką veikia Malmsteenas. Taip sužinojau, jog viename ture kartu su juo dalyvavo ir Landė. Juokingiausia, kad netrukus Landė susimušė su pačiu Malmsteenu bei jo žmona ir pasitraukė iš turo. Aš sutinku, kad Yngwie‘is yra bjauraus charakterio. Vaijus ar Satrianis - kur kas mielesni vyrukai.