– Kas naujo „Skylės“ fronte?
– Skylės fronte – vienos naujienos. Porą metų kapstęsi po „partizaninę tematiką“, prieš keletą dienų atidavėme diską su 18 naujų dainų spausdinimui. Albumas vadinasi „Broliai“ ir yra skirtas kovotojams už Lietuvos laisvę (1949-1953 m.) atminti.
– Kaip gimė idėja įrašyti būtent tokį albumą? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Daug visokių aplinkybių į vieną sutekėjo... Pradinis impulsas buvo duotas prieš porą metų Dalios Kuodytės (tada dar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovės, dabar –Seimo narės) bei Mariaus Jančiaus. Jų pasiūlymas buvo pergroti ir perdainuoti kai ką iš partizaniškų dainų palikimo. Tačiau „Skylės“ lyderis Rokas Radzevičius po rimtų svarstymų ėmėsi naujų autorinių dainų kūrimo. Kad atėjo laikas šia skaudžia temą kalbėti šiuolaikiniais žodžiais bei šių laikų muzikine kalba, jam pritarė ir bendražygiai. Be to, tai buvo šansas išsipildyti senai Roko svajonei „pakelti vyriškos ir kovingos energetikos lygį“ lietuviškos muzikos erdvėje.
– Ar išgyvenate iš savo muzikos?
– Taip, tik iš to ir gyvename.
– Ar kaip nors pajutote krizę?
– Kaip ir visi, pajutome, bet džiaugiuosi, kad ne pačia sunkiausia forma.
– Gal kuo nors dar su Roku užsiimate?
– Likusį darbinį laiką po repeticijų bei įrašų skiriame, kad mūsų kūryba pasiektų klausytojus – savo įkurtoje viešojoje įstaigoje administruojame grupės veiklą.
– Kažkuria prasme esate undergrounde – jūsų nepamatysi visokiose televizijos laidose ir pan. Ar niekas nekviečia, ar patys nenorite?
– „Visokiose“ gal ir nepamatysi (šypsosi). Dauguma pramoginių laidų tuštokos ir suėda daug laiko. Mieliau jį skiriame vaikams.
– Kiek sykių tave kvietė į kokius nors duetų šou ar panašius projektus?
– Neskaičiavau, gal kokius tris kartus kvietė skirtingi kanalai, atsisakiau.
– Ar kiek domitės lietuviška muzika, ar žinote naujas grupes, atlikėjus. Ar išgirdote per pastaruosius metus ką nors, kas patraukė dėmesį?
– Aš asmeniškai viena ausimi visada paklausau naujienų, kai kurios iš tikrųjų džiugina.
– Kartu su aplinkos teatru „Miraklis“ švęsite 15-metų. Prisiminkite, kaip viskas prasidėjo ir kokius jausmus jaučiate šiam teatrui – juk kartu sukūrėte daug įspūdingų renginių.
– Roko pažintis su amžinos atminties menininke Vega Vaičiūnaite atvėrė naujas galimybes bei kitokį matymą. Vega buvo unikali menininkė, sulydžiusi astrologiją, mitologiją, dailę, dideles fantasmagoriškas lėles bei muziką į vientisą paveikslą. „Miraklio“ trupėje jai pavyko suburti intelektualių, meniškų bei neformalių asmenybių ratą iš labai skirtingų žmonių. Taigi, ir pats teatras atsirado gaivališkai ir natūraliai, nebuvo „nuleistas iš viršaus“, tikras ir neformalus. Visi trupės spektakliai turėdavo iš kažin kur kylantį anapusinį planą.
Pirmasis „Miraklio“ spektaklis – reginys „Pro memoria Šv. Stepono 7“– labiausiai alternatyvus ir novatoriškas, pastatytas Vilniaus Šv. Stepono gatvės septinto namo kieme, tada dar griuvėsiuose... Šis reginys sulaukė bene didžiausio pasisekimo iš visų spektaklių, netgi pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose. Jubiliejaus proga perleidžiame nedidelį ir ypatingą šio spektaklio garso takelį kompaktiniame diske – jo viršelius patys rankomis puošime koliažais iš plunksnų, senų natų ir panašiai. Toks rankų darbo buvo ir pirmasis leidimas, anuomet dar – garso kasetėje.
Su teatru „Miraklis“ grupėje „Skylė“ prasidėjo siužetinių kūrinių linija, o Rokas išnaudojo galimybę mąstyti dramaturgiškai, per muziką papasakoti istoriją – iš to vėliau, jau be „Miraklio“, išsirideno roko opera „Jūratė ir Kastytis“ , „Pranašas“, „Žuviaganys“.
