Nuo protesto iki meno
Grafitų pirmtakai atsirado JAV, Filadelfijoje, vėliau ėmė sparčiai plėstis ir kitose valstijose, tad jau penktojo dešimtmečio pradžioje žymusis paveikslėlis su užrašu „Kilroy was here“ (išvertus iš anglų kalbos – „Čia buvo Kilrojus“) keliavo per visą šalį.
Tiesa, tai buvo daugiau žodiniai grafitai, kurie reiškė individualų autoriaus parašą ar kokią kitą jam rūpimą žinutę.
Laikui bėgant rašančiųjų atsirasdavo vis daugiau, taigi prasidėjo arši konkurencija: kieno užrašas bus dažnesnis, kas parašys aukščiau, ką pastebės žiniasklaida? Imta varžytis ir dėl kokybės. Spalvingesni, įvairesni užrašai bylojo apie kūrėjo talentą, tad piešti imta ne tik greitai, bet ir, kiek įmanoma, gražiai.
Apie 1971 metus Niujorke imta piešti ant traukinių. Kai keleiviai pro langą nebematė net stotelės, kurioje traukinys sustoja, miesto meras Džonas Lindsėjus paskelbė karą grafitams. Nepaisant to, jie tapo gatvės kultūra. Drauge su hiphopu grafitai keliavo iš miesto į miestą, iš šalies į šalį. 1979-aisiais Romoje įvyko pirmoji grafitų paroda.
Kai kurie grafitų autoriai yra netgi ginami įstatymų bei kultūros paveldo organizacijų, o jų darbai kainuoja ganėtinai brangiai. Pavyzdžiui, vieno žinomiausių pasaulyje grafitų meistro, britų menininko Benksio išpiešta siena įkainojama tūkstančiais svarų.
Kas tas „Solomon“?
Tačiau kur yra toji riba tarp meno ir chuliganizmo? Ir jeigu tikras menas gali būti įkainojamas tūkstančiais svarų, kiek kainuoja garsiojo Solomono piešiniai? Į šį klausimą atsakymo neradome, tačiau tikrai žinome, kad tam, kuris padės jį sugauti, Vilniaus miesto tarybos narys ir TV laidų vedėjas Algis Ramanauskas-Greitai pažadėjo viliojančią sumelę – Solomono medžioklės sąskaitoje jau yra daugiau nei tūkstantis litų.
Be to, pats iniciatyvos autorius tikina esantis arti tikslo – Solomonas arba Solomonai artimiausiu metu, anot jo, bus sulaikyti ir atlygins visą miestui padarytą žalą.
Taip, jūs supratote gerai – tikėtina, kad rašančiųjų ant sienų, tvorų, tiltų ir bet kur kitur užrašą „Solomon“ gali būti ne vienas, o keli ar net kelios dešimtys. Vienam tai padaryti būtų ganėtinai sunku ar netgi neįmanoma: kai kurie užrašai yra aukštai, dideli ar pačiame miesto centre, kur bet kurią akimirką piešiantį asmenį gali užklupti miestelėnai ar policijos pareigūnai. Be to, šių užrašų yra tiek daug, kad vienas žmogus turėtų tik juos ir rašinėti – užsiimti kokia nors kita veikla jam paprasčiausiai neužtektų laiko.
Tokie grupiniai piešėjai, kurie rašo vieną ir tą patį užrašą, vadinami „tageriais“, o jų užrašai – kūrėjų asmeniniai ar komandiniai slapyvardžiai, kitaip tariant, autorių parašai, – „tagais“. Jais tarsi norima pasakyti: „Aš čia buvau.“
Žala – milijoninė
Sostinės savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus duomenimis, Solomonas – toli gražu ne vienintelis miestui daug žalos pridaręs „tageris“. Niokoja miestą ir kiti piešėjai, ant sienų ar kur kitur paliekantys užrašus „Sput“ (arba „Sputnik“), KGS, „Cabri“, BTS, „Azert“, „Error“.
Vien savivaldybės objektams „tagerių“ padaryta žala siekia kelis šimtus tūkstančių litų. Jeigu į teisėsaugą kreipsis namų, tvorų ar kitų apipaišytų objektų savininkai, suma gali išaugti dešimteriopai. Tuo įsitikinęs sostinės savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Gintaras Tamošiūnas. Vien šiemet Vilniuje esančių nelegalių užrašų valymas miesto gyventojams gali kainuoti apie 400 tūkst. litų.
O kaip dėl baudų ir jau nubaustų asmenų? Kol kas rezultatai ne itin džiugina. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai per pirmąjį šių metų pusmetį surašė 17 administracinių teisės pažeidimų protokolų asmenims, grafitus piešusiems neleistinose vietose, buvo skirti 3 įspėjimai ir 15 baudų.
Nustatyti keturi nepilnamečiai, kurie piešė neleistinose vietose, jų tėvai patraukti administracinėn atsakomybėn. Nuobaudos – įspėjimas arba bauda iki 2 tūkst. litų.
Iš arčiau
„Grafitai gali būti vandalizmas, tačiau gali būti ir gera idėja ar net menas“, – sako Antanas Dominas, pasiūlęs mums iš arčiau susipažinti su šia gatvės kultūra. Jis ir pats yra nupiešęs nemažai grafitų, padėjęs organizuoti piešėjų konkursus ir net dalyvavęs derybose dėl legalių erdvių grafitams sostinėje atsiradimo.
„Taip, ir mane piktina, kai matau tiesiog ištepliotas sienas, – teigia vaikinas. – Tačiau yra daug tokių darbų, kurie turi išliekamąją vertę, į kuriuos malonu žiūrėti.“
A. Dominas pasiūlo pasivaikščioti po sostinę – žada parodyti išpieštas erdves, atsakyti į mums rūpimus klausimus. Tiesa, kas tas Solomonas, jis nežino, tačiau pritaria tai nuomonei, kad tokių gali būti keli ar net kelios dešimtys.
„Tam, ką jie daro, reikia laiko“, – įsitikinęs pašnekovas. O štai į klausimą, kodėl jie taip daro, atsakymas yra. „Grafitai – tarsi nuotykis. Jų prigimtis – nelegali. Piešėjas turi padaryti savo darbą greitai, nes visada egzistuoja tikimybė, kad kas nors pamatys, sugaus policijos pareigūnai. Tad nelegalūs grafitų autoriai vėlai vakare arba naktį išeina ne tik piešti, bet ir gauti adrenalino dozės“, – mano A. Dominas.
Beje, paprastai piešinys nufotografuojamas, nes po kurio laiko jo gali nebelikti. Kai kuriuos piešinius piešia keli autoriai iš karto. Viskas priklauso nuo sumanymo ir piešėjų galimybių. Be to, tai, kad grafitus piešia vien vaikinai, – mitas. Pasirodo, yra ir tai darančių merginų.
Pusiau legalu
Sostinės savivaldybė tiesia ranką grafitų piešėjams ir siūlo piešti legaliai. Šiuo metu Vilniuje galima legaliai piešti V. Kudirkos aikštėje, Konstitucijos prospekte esančiose požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse bei Neries prieplaukoje tarp Karaliaus Mindaugo ir Žirmūnų tiltų. Nuo pastarosios mes ir pradėjome savo ekskursiją.
Šią vietą pavadinčiau pusiau legalia, – teigia A. Dominas. – Miesto valdžia čia leido piešti, tačiau tam turi gauti leidimą.“
Iš tiesų, pagal dabar Vilniuje galiojančią tvarką, norint piešti legalioje vietoje reikia gauti vienkartinį leidimą. Ir, žinoma, laikytis tam tikrų nustatytų reikalavimų: piešiniuose negali būti necenzūrinių žodžių, sovietinės ir nacistinės simbolikos, jie negali būti diskriminacinio turinio.
„Gauti tą leidimą užima laiko, be to, su savivaldybe privalu derinti ir eskizus, – sako pašnekovas. – Kita vertus, niekada nežinai, ką iš tikrųjų nupieš tas žmogus, kuris gavo leidimą. Juk paties piešimo niekas nekontroliuoja.“
Pasak pašnekovo, paprastesnis būdas – piešti pusiau legaliai. „Ant šios sienos leista piešti, – pabrėžia A. Dominas. – Taigi grafitų piešėjai tai ir daro be leidimų.“
Brangus malonumas
Iš Neries krantinės patraukėme Sporto rūmų link. Išpiešta visa ilga siena iš pirmo žvilgsnio atrodo kiek chaotiškai, tačiau ir čia gali įžvelgti piešinių idėjas ar prasmę.
„Kompoziciškai gal ir nėra labai vykęs sprendimas, tačiau matyti, kad žmonės stengėsi, o ne šiaip paterliojo“, – mano vaikinas.
Žvelgdami į didžiulę margą grafitų sieną, paprašėme pašnekovo paskaičiuoti, kiek gali kainuoti vienas piešinys.
„Daug, – šypteli A. Dominas. – Vienos spalvos dažų aerozolinis flakonėlis kainuoja apie 13 litų, o piešiniui kartais prireikia penkių ar net daugiau skirtingų spalvų.“
Paprašytas prisiminti tuos laikus, kai pats ėmė domėtis grafitais, vaikinas teigė, kad kartais mokykloje likdavo be pietų, nes visus pinigus investuodavo į dažus. „Būni tarsi apsėstas idėjos piešti – kitaip jau negali“, – tikina pašnekovas.
Justi ribas
Dar būdamas vaikas, A. Dominas pradėjo piešti eskizus sąsiuvinyje, vėliau su draugu juos piešė apleistose statybvietėse. Pamažu gausėjo pažįstamų, tobulėjo įgūdžiai. „Mes taip pat gaudavome savo adrenalino dozę, – atvirauja pašnekovas. – Mus ne kartą vaikėsi benamiai, be to, ir pačios statybvietės nėra itin tinkama ir saugi vieta paaugliams.“
Galbūt būtent todėl apie sūnaus pomėgius sužinojusius tėvus ištiko tikras šokas. „Paaiškinau jiems, kad nepiešiu ant pastatų sienų ir neniokoju svetimo turto. Gal tai juos kiek nuramino“, – juokiasi vaikinas.
Šiuo metu A. Dominas dirba pagal specialybę, tad piešiniams ant sienų nelieka laiko. Tačiau kartais vaikinas sulaukia užsakymų, pavyzdžiui, išpiešti vieną ar kitą erdvę.
„Čia visai naujas mūsų darbas, – rodydamas miesto centre esančio restorano kiemą pasakoja jis. – Visa tai padarėme per tris dienas. Ir darbas, ir malonumas.“
„Yra vietų, kurios visada bus išpieštos, – tęsdamas ekskursiją kalba pašnekovas. – Užsienyje sukuriamos specialios erdvės, kur gali ateiti ir piešti, ką nori ir kada nori. Pas mus, deja, to kol kas nėra. Tačiau tam tikrose vietose, kad ir kiek piešinius šalintų, jų vis tiek atsiras.“
Pasak vaikino, viena iš tokių vietų – Reformatų skveras ir jo apylinkės. Čia iš tiesų daug piešinių, ir jie, atrodo, niekam netrukdo.
Kitoks įspūdis susidaro Pilies, Vokiečių ir kitose centrinėse senamiesčio gatvėse, kur išpaišytas beveik kiekvienas kiemas ar tarpuvartė. Ir nors yra dailių grafitų, atrodo, kad viso to čia daugoka. Ypač nejaukiai nuteikia piešiniai ant kultūros paveldo objektų...
Socialinis atsakas
Nacionalinio socialinės integracijos instituto programos „Visi skirtingi – visi lygūs“ vadovas Arūnas Survila yra vienas iš tų žmonių, kurių dėka Lietuvos grafitų piešėjai turi galimybę savo menu drąsiai ir legaliai priminti mūsų visuomenei tai, kas svarbu, kas dažnai pamirštama ar net paminama.
„Man pačiam grafitų piešėjas yra socialinis menininkas, – tvirtina pašnekovas. – Štai todėl kartu su jais vykdome, mūsų nuomone, svarbius projektus, nukreiptus prieš diskriminaciją ar kitokį žmogaus teisių varžymą.“
Pirmas toks projektas buvo įgyvendintas 2007 metais Kaune, S. Dariaus ir S. Girėno stadione.
„Per Lietuvos ir Prancūzijos rinktinių rungtynes lietuvių sirgaliai iškabino plakatą – Afrikos žemyno, nuspalvinto Prancūzijos vėliavos spalvomis, atvaizdą. Tas rasistinis išpuolis buvo nukreiptas prieš Prancūzijos rinktinėje žaidžiančius juodaodžius, – prisimena A. Survila. – Tada mes drauge su Futbolo federacija nusprendėme tuo metu pagrindinio Lietuvos futbolo stadiono sieną išpiešti grafitais, kuriuose būtų visomis kalbomis užrašytas šūkis „Visi skirtingi – visi lygūs“.
150 metrų siena buvo išpiešta dvidešimties komandų grafitų juosta, tapusia vizitine kortele atvykstantiems sportininkams ir žiūrovams. Po šio projekto supratome, kad piešiniai ant sienų yra geros formos pokalbis su jaunimu ir gyventojais miesto socialinėmis temomis, taigi taip prasidėjo aktyvus bendradarbiavimas su grafitų piešėjais.“
Po Kauno stadiono projekto buvo paskelbtas nacionalinis grafitų konkursas, kurio metu šio meno mėgėjai iš visos Lietuvos galėjo teikti savo idėjas (jos turėjo būti su socialine žinute) ir gauti tam dažų.
„Konkurso metu buvo padaryta 20 darbų skirtingose savivaldybėse. Būtent šis projektas paskatino savivaldybes pradėti darbą su grafitais, o grafitų piešėjams suteikė žinių, kaip gauti leidimus iš savivaldybės, jei nori padaryti legalų, matomą ir išbaigtą darbą, – pabrėžia pašnekovas.
„Nuo 2009 metų taip pat pradėjome organizuoti kasmetį grafitų konkursą „Tarp Baltijos kelio ir Berlyno sienos“, kuris, pagal sumanymą, turi vykti vis kitame Lietuvos mieste ir negali pasikartoti. Šio konkurso metu siekiama sukurti kiekviename mieste erdvę, kurią puoštų didžiuliai, profesionalūs, spalvoti socialiniai piešiniai, kviečiantys jaunimą aktyviai veikti", - priduria jis.
Spalvingesnio miesto vizija
Tokie grafitų konkursai, apie kuriuos kalba A. Survila, leidžia visuomenei pažiūrėti į grafitus ne tik kaip į vandalizmą.
„Dabar esame dažnai kviečiami gražiai išpiešti užrašais išmargintą sieną. Taip ne tik siunčiame socialinę žinią – savotišką socialinę reklamą, bet ir užtikriname, kad ant mūsų piešinio niekas daugiau neberašys. Juk ant kokybiškų grafitų iš naujo marginami piešiniai – gana retas reiškinys. Tai supratę marginamų sienų šeimininkai dažnai ir kreipiasi į mus“, – teigia pašnekovas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad dalis grafitų yra ir bus nelegalūs. „Galbūt net ir todėl, kad ne visas socialines žinutes valdžia leistų piešti be cenzūros, o grafitai pagal savo prigimtį negali būti cenzūruojami, – akcentuoja A. Survila. – Žinoma, Vilniuje atsirado labai daug nelegalių „tagų“ – komandinių užrašų, kurie nieko nesako. Tai jau nėra grafitų piešimas, tai – šiukšlinimas, ir su juo reikia kovoti.“