Vytautas V.Landsbergis jau nuo pirmosios savo kompaktinės plokštelės „Kaimiečių mantros“ įteisino savotišką muzikinį liaudies dainų „vertimą“ į šiuolaikinę kalbą – gitaros skambesys, egzotiškų instrumentų pritarimas, meditatyvūs, polifoniškai suderinti balsai. Tuos pačius požymius, tik dar labinau išplėtotus, randame ir naujoje kompaktinėje plokštelėje „Trylika brolių“, kurį įrašinėjant talkino kompozitorius Raimondas Rašpoliauskas.
Šio muzikanto dėka kai kuriuose kūriniuose liaudies motyvai įtaigiai susipainiojo su švelniomis pianino improvizacijomis – tokiu būdu dainuojamoji poezija buvo praturtinta džiazo skambesiu, o vokalistų Ramunės ir Vytauto Landsbergių balsai suskambėjo itin darniai, taip pat ir pakartodami vienas kitą tarsi sutartinėse.
„Trylika brolių“ akcentuoja Lietuvos partizanų pokario patirtį – ji atsispindi ir pačių partizanų kurtose dainose, kurių šioje kompaktinėje plokštelėje yra penkios, ji aptinkama ir karinėse lietuvių liaudies dainose, kurias dainuodavo ir miško broliai, semdamiesi stiprybės iš savo protėvių; partizaniško pasiaukojimo patirtis apmąstoma ir autorinėse V. V. Landsbergio baladėse, sukurtose pagal A. Nykos-Niliūno, V. Bložės poeziją ir pagal paties Vytauto eiles.
Dainos nuo pirmų akordų ir žodžių įtraukia į harmoningą, melancholišką pasaulį, kuriame jau tampa nebesvarbu, kur prasideda autorinė, o kur – liaudies kūryba. Svarbiausia čia – vidinis ritmas, pajautimas, kuriais ir atpažįstama tikrovė (ar tai būtų poetinis sapno pasaulis, ar partizaniška patirtis).
