Papasakokite apie savo kilmės sąsajas su Vilniumi...

Mano mama gimė Vilniuje, kur močiutė susipažino su savo vyru, t. y. mano seneliu, dirbusiu grimuotoju teatre „Lutnia“. Vokiečių okupacijos laikais mama buvo jauna mergina – lankė Nazariečių gimnaziją, kuri paskui buvo uždaryta.

Karo laikais merginas veždavo į Vokietiją. O mama dirbo Pilsudskio dvare Pikeliškėse – nuo žiedinių kopūstų pagaliukais numetinėjo kirminus. Kad išvengtų išvežimo į Vokietiją, 18 metų mama ištekėjo už mano tėvo Viktoro Rodovičiaus, asistento Vilniaus Stepono Batoro universitete – buvo baigęs teisę ir biologiją. O jo tėvas, tai yra mano senelis, Vladislovas Rodovičius, buvo vaistininkas, kaip ir visi jo broliai. Janas, senelio brolis, Vilniuje Didžiojoje gatvėje turėjo vaistinę „Pod Łabędziem“ („Po gulbe“), kuri kiek žinau, neseniai buvo uždaryta. Be galo liūdna, nes kai 9-ajame dešimtmetyje buvau Vilniuje, labai norėjau įsigyti tą senovinę gulbę iš vitrinos.

Tačiau man pasakė, kad tai vaistinės nuosavybė, o vaistinė yra valstybinė ir gulbės neparduos. Apmaudu, nes visada sentimentaliai žvelgiau į tą gulbę.

Ar prisimenate savo pirmąją kelionę į Vilnių?

Kai pirmą kartą išvažiavau į Vilnių, buvo devintasis dešimtmetis. Atsimenu tokį labai man nemalonų įvykį: mums su grupe išlipus iš traukinio, buvo pasakyta, kad „kaip bausmė“ už Solidarumą bus faktas, jog grosime ne Vilniuje, o Kaune. Man tai buvo labai nemalonu, pagalvojau: „Kaip tai! Juk mes važiuojame į Vilnių!“ Tačiau tuo metu buvo susiklosčiusi tokia istorinė situacija...

Visi žmonės Rytuose tikriausiai buvo įtikinėjami, jog Solidarumas – tai blogis ir nuo lenkų tautos reikia atsiriboti, kad tas blogis, neduok Dieve, neprasiskverbtų į Rusiją ar Lietuvą. Taigi mano koncertas buvo perkeltas iš Vilniaus į Kauną. Tačiau visas Vilnius atvyko į koncertą. Tiksliau, tai buvo net demonstracija, prisimenu, turėjo įsikišti net policija. Tai man buvo didelis išgyvenimas.

1987 metais Lietuvos televizija Vilniaus gatvėse parengė didelę laidą, kurioje dalyvavau. Laukiausi ir vyras nenorėjo manęs išleisti, bet galiausiai nuvažiavau. Mama vyko kartu, po Vilnių vaikščiojo labai susijaudinusi. Močiutė, kai dar buvo gyva, irgi labai troško pamatyti Vilnių. Tačiau tuomet tai buvo neįmanoma dėl politinių priežasčių, nes kelionių į Vilnių nebuvo. Todėl močiutė turėjo vykti Lenino maršrutu – t. y. aplankyti kelis TSRS miestus, tarp jų ir Vilnių. Na ir nuvažiavo. Labiausiai susijaudino prie savo šeimos kapų Bernardinų kapinėse.

Kokią televizijos laidą tuo metu filmavote Vilniuje?

Tai buvo gerai žinomas, kruopščiai paruoštas muzikinis filmas, kurį filmavome Vilniaus gatvėse. Kiekviena daina turėjo savo idėją. Filmas buvo puikiai sukurtas, gana drąsus tais laikais. Režisierius nuolat bijojo, kad cenzūra neiškirptų tam tikrų scenų (rež. Vytenis Pauliukaitis – aut.).

Jūs esate absoliuti lyderė pagal savo repertuaro hitus. Juk tai Jūs parenkate kūrinius ir apsisprendžiate dėl savo repertuaro turinio. Taigi kur slypi paslaptis?

Visada pasiklioviau savo skoniu. Visuomet gaudavau labai daug muzikos ir tekstų pasiūlymų. Mėgstu, kad daina būtų melodinga, kad turėtų slaviškumo ir išmintingą tekstą. Tam reikalinga nuojauta. Dabar sunkiau išgarsinti kūrinį, tačiau dauguma mano hitų yra iš 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių. Tuomet buvo kitokia reklamos sistema, buvo lengviau, nes teegzistavo vienas lenkų radijas, labai noriai grojęs lenkų muziką.

Dešimtajame dešimtmetyje, pasikeitus laikams, atsirado nemažai privačių komercinių radijo stočių, pradėjusių groti daug vakarietiškos muzikos. Šiais laikais Lenkijoje sunku išgarsėti su lenkišku repertuaru. Tai ne mano vienos, bet ir visų lenkų atlikėjų problema. Kartais pavyksta išgarsinti hitą, vis dėlto dauguma mano kūrinių – anų laikų dainos, megahitai.

Ar žlugus politiniai santvarkai Jums teko susidurti su atšiaurumu – juk buvote siejama su praėjusiu laikotarpiu?

Suprantama. Dabar yra geriau, bet tuomet, kai pasikeitė sistema ir gavo žodį naujieji muzikos žurnalistai ir naujoji karta, jiems visi anksčiau kūrę artistai, buvo įtartini. Niekas nenorėjo galvoti: aha, buvo populiarūs, nes buvo talentingi. Tik: aha, buvo populiarūs, nes buvo susiję su partija arba bendradarbiavo su valdžia. Tačiau aš niekada nepriklausiau jokiai partijai ir nebuvau susijusi su jokia valdžia, t. y. su ta vienintele komunistine valdžia. Tiesiog turėjau hitus, buvo garsi, mėgstama – ir tokia visa paslaptis. Vėliau, atėjus dešimtajam dešimtmečiui pasirodė, kad leidžiu perkamus albumus ir į mano koncertus ateina minios. Bėgant metams jie pamatė, kad manęs nenugalės jokios jėgos. (Juokiasi)

Jūsų naujausias albumas „Nuostabu“ („Jest cudnie“) – tai amerikietiškosios ir Rytų (rusų) kultūrų sandūros muzika. Fenomenalus susiliejimas.

Nuo mokyklos laikų žavėjausi amerikietiška muzika. 7-ajame dešimtmetyje Lenkiją pasiekė amerikiečių roko muzika, ir visi kraustėsi iš proto. Socialistinėje sistemoje nebuvo tokio informacijos srauto kaip dabar. Vis dėlto radijas pradėjo leisti tuos rokenrolo kūrinius. Tai buvo šokas. Visi norėjo groti gitaromis ir dainuoti tas dainas. Aš irgi. Kai pradėjau studijuoti Varšuvoje, susipažinau su Bobo Dylano muzika ir visais folko dainininkais – Petu Seegeriu, Joanu Baezu. Ši muzika man padarė didžiulę įtaką.

Studijuodama antrame kurse tapau studentų dainininkų festivalio Krokuvoje, vėliau – Opolės laureate, įrašiau pirmąjį albumą. Kantri ir amerikietiškosios muzikos įtaka buvo milžiniška – vokalinės manieros, aranžuotės būdas, instrumentai – akustinė gitara, bandžio, lūpų armonikėlė. Tai mano stiprioji pusė. Per visus tuos metus, kai leidau albumus domėjausi įvairiais muzikos stiliais – soulu, Janis Joplin, Arethos Franklin, „Led Zeppelin“ kūryba, roko muzika, bet amerikiečių folkas ir kantri man tiesiog įgimti.

O kadangi esu slavė, jaučiu Rytus. Vaikystėje dažnai dainuodavau su močiute ir mama. Dainuodavome liaudies dainas ir tai labai įstrigo. Nepavyks to atsikratyti, nes tai mūsų prigimtis – giliai širdyje. Ir atlikdama amerikietiškai aranžuotą muziką, balse turiu to slaviškumo, pavyzdžiui Seweryno Krajewskio, kurio mama buvo rusė, kompozicijas. Jo muzika kupina slaviškų gaidų. Labai tai mėgstu, iš čia ir kilęs mano muzikinis charakteris.

Sakoma, kad turite ir rusiško kraujo?

Mano antroji močiutė, t. y. mano tėvo motina buvo kilusi iš Tulos. Ji buvo rusė, vadinasi, viena ketvirtoji mano kraujo yra rusų. O senelis, Vladislavas Rodovičius, mano tėvo tėvas, buvo žemaitis. Vienas Vilniuje gyvenantis mano giminaitis, istorikas Žilvinas, užsispyrė surasti Rodovičių dokumentus. Važinėjo į bažnyčias, kol galiausiai prisirausė iki XVI ar XVII amžiaus. Neturėjau jokių dokumentų iš Rodovičių pusės. Tačiau Žilvinas prisikasė iki tų archyvų ir dabar kuria genealoginį medį.

Su kokiomis pasaulio žvaigždėmis norėtumėte padainuoti arba pagroti?

Su „Iron Maden“ – žiūrėjau jų koncertą per DVD, mėgstu roko energiją, su „AC/DC“ (šiais metais buvau jų koncerte Belgrade), su Tina Turner – buvau jos koncerte Prahoje, su Eric’u Claptonu.

Kadaise buvote labai garsi TSRS. Dabar retai koncertuojate Rusijoje. Kodėl?

Lenkų kultūra ankstesnėje santvarkoje rusams reiškė kai ką ypatinga, tarsi langą į pasaulį. Rusai su lenkų kultūra elgėsi snobiškai, mūsų muzika TSRS buvo labai populiari, turėjome ten šimtus koncertų. Tačiau pasikeitus politiniam režimui Rusijai atsivėrė pasaulis, be to, ji yra be galo turtinga šalis. Paskutinį kartą koncertuodama Maskvoje pastebėjau, kad ten kas porą dienų koncertuoja pasaulio įžymybės. Dabar Rusijoje niekas nebegalvoja apie Lenkiją, nes atsivėrė durys į pasaulį ir rusai keliauja po pasaulį. Ko gero, didžiausią įtaką šiais laikais jiems daro amerikiečių kultūra.

Palyginti su Vakarų šalių žvaigždėmis, mūsų Europos dalies dainininkai nebuvo žinomi pasaulyje. O juk mums netrūksta talento...

Talento tikrai netrūksta! Mums trūko akistatos su anų laikų pramogų verslu, nes esame labai originalūs, turime kitonišką sielą. Galime pasiūlyti kai ką kitą – kitaip jaučiame. Man artimesnė Rytų, o ne Vakarų kultūra, nors neslėpsiu – nuo pat pradžių žavėjausi amerikiečių muzika. Kai devintajame dešimtmetyje vykdavau koncertuoti į Tarybų Sąjungą, mane po to nekartą kvietė į Lenkijos kultūros ministeriją, kurią pasiekdavo publikos protestai, kad jie nepageidauja tokio vakarietiško stiliaus ir imperialistinių manierų, kokias vaizduoja Marylia Rodovič. Tuo metu buvau „vakarietiška maniera“, bet su rytų siela ir rytų ilgesiu – tai yra labai originalu. Esame kitokie, kitaip jaučiame pasaulį. Manau, kad karjera Vakaruose – tai reklamos klausimas. Ir kalbos.

Kokią programą parodysite Vilniuje?

Atliksiu savo didžiausius hitus – tuos, kuriuos žmonės atsimena. Bet kviečiu į koncertą ir jaunimą. Mano muzika yra energinė, visada groju gyvai. Jaučiu ypatingas emocijas Vilniui ir jūsų kraštui, nes pasakojimai apie šį miestą lydėjo mane visą vaikystę.