Kasmet lankytojų gretose galima pamatyti festivalio mohikanus – chirurgą Alfredą Mačiulį su žmona ir sūnumis, visuomet vieną televizijos laidų režisierių Remigijų Ruokį, emocingąjį festivalio talismaną, kultinį Lietuvos hipį Aleksandrą „Džyzą“ Jegorovą, kino gurmaną Rytį Zemkauską.
Būtent Rytis šiemet kuria dokumentinį filmą apie įsimintiniausias šių metų džiazo festivalio akimirkas – kasmet vis kitas režisierius įamžina tuometinį „Kaunas Jazz“.
Penktadienis. Į miesto rotušę pradeda rinktis garbūs svečiai, pasirodo ir „Kaunas Jazz“ sumanytojas Jonas Jučas su žmona Audra, miesto vedlys Andrius Kupčinskas, kiti politikai ir verslo atstovai. Pristatomas ir festivalio apdovanojimas – „Jazz Eaters Award“. Jis bus įteikiamas klausytojams labiausiai patikusiam kolektyvui, taigi lankytojai balsuos už savo favoritus.
Tuomet dar niekas nežinojo, jog jis teks publiką pakerėjusiam brazilui Chico Chagas. Galiausiai, po trumpų kalbų, simbolinis miesto raktas perduodamas į festivalio direktorės A.Jučienės rankas ir, galiausiai, Kauno „baltąja gulbe“ vadinamojoje rotušėje nuskamba pirmosios džiazo gaidos – lietuvio Kęstučio Vaiginio ir Joono Haavisto suomio duetas „Nordic Side“ pradeda ilgąjį savaitgalio džiazavimą.
Kiek vėliau prie Kauno kariliono (varpinės) pradeda rinktis džiazo mylėtojai – netrukus, kaip ir kiekvienais metais, pirmą festivalio dieną nuskambės varpų džiazo akordai. Tad atėjęs maestro Giedrius Kuprevičius vos pasisveikinęs netrunka pasitikrinti aparatūros bei patogiai įsitaiso savo vietoje, prie instrumento. Lygiai pusę septynių Kauno varpai atgyja, sutraukdami minias smalsuolių ir taip miestui pranešdami – šį savaitgalį mieste karaliauja džiazas.
Tuo pat metu, visai šalia, Vienybės aikštėje, vyksta vaikų piešinių ant grindinio akcija – ir dešimtys vaikų piešia savo piešinius dažais ir kreidelėmis tiesiog ant gatvės grindinio. Tai – tik dar viena iš daugelio festivalio tradicijų, tačiau jaunuoliai nusiteikę darbščiai. Šalia esantys tėvai didžiuojasi ir mėgaujasi varpų ritmais.
Vis dėlto, daugelio labiausiai laukiamas festivalio momentas – tai penktadienio vakaras VDU salės foje. Čia, kaip visada, jau renkasi vietinė bohema, savas pažįstamų ratas ir taip ši erdvė tampa nė kiek ne mažiau svarbi, nei viršuj esanti scena – čia būtina bent pašmėžuoti Kauno aukštuomene save laikantiems žmonėms.
Tarp jų matome ir visada ekstravagantiškos išvaizdos nuolatinį festivalio gerbėją verslininką Klemensą Rimšelį, miesto valdininkus, radijo stočių „Pūkas“ savininką Kęstutį Pūką (apsirengusį džiazo koncerte, kas įdomiausia, sportiniais rūbais – treningais), politikus ir verslininkus su polinkiu į džiazą. Minioje – privalomi pasisveikinimai ir demonstratyvūs pasibučiavimai. Visa tai – tik iki užgęstant šviesoms, kol į sceną įžengia gyvu festivalio simboliu tapęs jo nuolatinis vedėjas, džiazo žinovas, dainuojamosios poezijos pionierius Alfredas Kukaitis.
Po trumpų pristatymų, visų dėmesio centre atsiduria Lietuvos latvė Baiba Skurstene, su savo jaunatvišku, tačiau puikiai susigrojusiu kolektyvu. Nuskamba pirmieji akordai, Baibai talkina trys žavios vokalistės.
Atliekamas vieno iš praėjusių metų festivalio dalyvio Philipo Hamiltono sukurtas kūrinys. B.Skurstenes muzikavimą užkerėta publika nuolat pertraukinėja ovacijomis, tad atlikėja puikia lietuvių kalba ir su sau būdinga ironija bei sarkastiška šypsenėle linksmai bendrauja su sale. Atmosfera po VDU stogu – žaisminga. Vokalistė juokais prisiminė savo dalyvavimą projekte, realybės šou „Muzikos akademija“. Ir, A.Kukaičiui paraginus, klausytojai kviečia charizmatiškąją latvę biso. Atlikėjai nepasididžiuoja.
Po trumputės pertraukos prie instrumentų įžengus svečiui iš Brazilijos Chico Chagas su kolektyvu, publika nuščiūva. Energingasis Chico akimirksniu užkariauja simpatijas taręs kelis žodžius lietuviškai ir uždega klausytojus pasakiškai grodamas savo akordeonu „Giulietti“.
Suabejoti sambos šalies muzikantų temperamentu klausytojai nedrįso ir C.Chagas su savo grupe imasi tango ritmų. Kiek vėliau, kolektyvo perkusininkas grodamas sušoka šokį tiesiog prieš visą publiką.
Kitą vakarą, toje pačioje vietoje, pasirodė Lietuvos džiazo vizitinė kortelė – Dainiaus Pulausko ansamblis. Šie pradėjo ramiai, tarsi apšildydami netrukus grosiantį brazilų kolektyvą. Taigi žiūrovai ritmus sutiko santūriai – visi suprato, jog D.Pulausko pasirodymas yra labiau aperityvas, skirtas apšildyti Joao Bosco kvintetą.
O štai pats J.Bosco demonstravo gana drąsų vokalą, nors ritmai buvo daug ramesni nei jo kolegos Chico Chagas. Galbūt todėl klausytojai buvo šokiruoti, įžengus į sceną su savo akordeonu šauniajam Chico. Šis virkdydamas instrumentą pridėjo tempo ir paruošė publiką minoriniam Joao Bosco soliniam pasirodymui su gitara pritemdytoje scenoje.
Sekmadienio popietę Kauno choralinėje sinagogoje savo koncertą surengė viešnia iš Izraelio - Rali Margalit su savo trio. Taigi, maldos namuose neliko net stovimų vietų. Kibuce (žydų kolūkis) kažkada užaugusi ir „su komunizmu susipažinusi“ žydų atlikėja su maloniai šypsodamasi atliko kūrinius savo retu instrumentu, ką publika klausė ramiai ir susikaupusi.
Tokia buvo kasmetinė, tradicine tapusi festivalio dalis „Žydiškoji tema džiaze“.
Vakarėjant sekmadieniui, „Europos“ restorane visiems norintiems meistriškumo pamoką surengė perkusininkas Armando Marcal. Renginį pradėjo ne, kaip įprasta, A.Kukaitis, o tiesiog iš ispanų kalbos vertė Monika Aržanauskaitė. Tad pietiečiai kaitino žiūrovų širdis, ritmai vis garsėjo ir greitėjo, žiūrovai žavėjosi iš arti temperamentingaisiais instrumentais, kol galiausiai prie brazilų prisijungė tautietis Chico Chagas. Pamoką vainikavo emocingas Gedimino Laurinaičio pasirodymas su brazilais.
Ir štai, išaušo ilgai klausytojų laukta valanda – savo koncertą surengė svečiai iš Kubos ir JAV, Paquito D‘Riviera kvintetas. Prieš įžengdami į sceną svečiai pateikė ir reikalavimus – fotografuoti juos gali tik oficialiai patvirtinti festivalio fotografai ir tai tik pirmus tris kūrinius.
VDU salė tapo sausakimša – vos buvo galima rasti vietą obuoliui nukristi, mat publikos neatbaidė krizės metu net visai nepigiai kainavę bilietai. O kvinteto nariai savo pasirodymo metu surengė žiūrovams mini-teatrą, mat kone „egzaminavo“ vienas kitą, daug bendravo tarpusavyje gestais ir akimis. Neliko pamiršti ir bosanovos gerbėjai – jiems sugrotas atskiras, ilgas kūrinys.
Tai matydami žiūrovai vis dėlto iškvietė muzikantus vienam bisui, tačiau jau neturėjo kantrybės kitam – matyt jautė, jog žymesni atlikėjai į publiką žiūri kiek santūriau ir bendrauja kiek šalčiau.
Ir tai – dar toli gražu ne visi festivalio „Kaunas Jazz 2009“ akcentai. Kur dar koncertai lauko scenoje, džiazo madų šou, naktinis fejerverkas, džiazo pasirodymas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, atskiro pasakojimo reikalaujantys trankūs pasirodymai naktiniame klube „Combo“ ir juos palydintys jam-session, festivalio tradicija jau tapęs kasmet pasirodantis „Saulės kliošas“ su emocingąja Daiva Starinskaite ir kiti įsimintini momentai...
Festivalio „tėvo“, sumanytojo, kultūros eksministro Jono Jučo teigimu, kitąmet festivalis įgaus šiek tiek siauresnį mastą dėl visiems žinomos priežasties. Nors, vis dėlto, bus jubiliejinis – dvidešimtasis.
Skaitytojų dėmesiui, gražiausios festivalio akimirkos – nuotraukose:
