Tai toli gražu ne pirmas „Bi-2“ koncertas Lietuvoje, konkrečiai, Vilniuje. Tačiau pats faktas, kad šiais ekonominės krizės laikais organizatoriai išdrįsta savo rizika į Lietuvą kviestis grupes iš Rusijos nusipelno pagarbos. Tačiau būtent dėl krizės organizatoriai tapo išradingi ieškodami rėmėjų.

Pavyzdžiui, viena iš organizacijų, kurioms nuo scenos padėkojo koncerto organizatorius Markas Šliamovičius, buvo Vietnamo kovos menų federacija.

Į koncertą susirinko įvairi publika. Moksleiviai, jaunuoliai ir merginos dryžuotais marškinėliais, pliktelėję vyriškiai, „treninguoti“ vyrukai ir solidaus amžiaus ponai bei ponios. Buvo ir vaikų. Vienas berniukas muzikantams scenoje padovanojo gėlių.

Žodžiu, salė buvo pilna. Ir publika, prieš koncertą apie dvidešimt minučių skandavusi „Bi-2!“, visgi, sulaukė savo dievaičių. Galbūt jų pasirodymą scenoje pagreitino ir švilpukas, kurį kažkas atsinešė ir aktyviai naudojo – t. y., švilpė, kad į sceną kuo greičiau užliptų Šura, Liova ir muzikantai.

Koncertą grupė pradėjo sudainavusi sovietinių laikų dainos „Snaigės sukasi“ („Снег кружится“) perdirbinį, po to sugrojo kelias dainas iš savo naujojo albumo, kurį Šura per spaudos konferenciją pavadino pačiu stipriausiu ir labiausiai rokenrolišku iš visų „Bi-2“ albumų.

Kažkuriuo momentu Šura pasakė salei: „Labas vakaras“, šiuos jo žodžius palydėjo aplodismentų audra. Jo plaukai kaip visuomet plaikstėsi, o Liova netikėtai suprakaitavo jau dainuodamas trečią dainą.

Tai buvo trečias grupės koncertas po Talino ir Rygos. Muzikantai nepamiršo pasveikinti damų su praėjusia kovo 8-ąja ir paragino jas „saugoti savo vyrus“, po to paprašė publiką bendradarbiauti, paraginę „būti su mumis“ ir pažadėję, kad „mes būsime su jumis“.

Žinoma, Šura ir Liova negalėjo nesuprasti, kad žmonės atėjo pasiklausyti ir senų dainų, šio kolektyvo hitų. Be abejonės, visų džiaugsmui, baigiantis koncertui jie padainavo hitą „Pulkininkui niekas nerašo“ („Полковнику никто не пишет“), kurį salė dainavo praktiškai užgoždama muzikantus.

Grupės profesionalumo nepaneigsi. Šura ir Liova išsirinko labai neblogus muzikantus. Būgnininkas tiesiog užburdavo salę ilgais kibirkščiuojančiais solo grojimais ir ne mažiau išraiškinga elgesio maniera. Koncertas buvo sugrotas be ilgų pauzių, tarsi vienu įkvėpimu. Nors ir kilo keletas problemų su garsu, bet jos greitai buvo išspręstos. Koncertas tęsėsi apie dvi valandas, tačiau „Bi-2“ gerbėjams jis greičiausiai pasirodė per trumpas.

Galima įvairiai vertinti šio kolektyvo kūrybą, tačiau grupės populiarumas akivaizdus. Salė buvo pilna, nors bilietai nebuvo labai pigūs, o ir laikai finansine prasme ne patys geriausi. Žiūrovai atpažindavo dainas ir dainavo kartu su muzikantais. Kalbant Vladimiro Majakovskio žodžiais, „reiškia, tai kažkam reikalinga“.

Reikia padėkoti organizatoriams, kurie rusiškos muzikos gerbėjus džiugina ne tik estrados žvaigždėmis, bet ir organizuoja tokius koncertus kaip vakar. Prieš koncertą Šura ir Liova atsakė į keletą klausimų spaudos konferencijoje Lietuvos žurnalistams.

Jūs ne pirmą kartą Vilniuje, galbūt jau turite pamėgtas vietas, kurias aplankote atvažiavę?

Liova: Vilniuje lankomės nuo jaunystės. Mes iš Baltarusijos ir dažnai atvažiuodavome čia tiesiog šiaip, dar sovietiniais laikais. Net nežinau, kiek kartų koncertavome čia. Be abejonės, mums patinka senamiestis.

Šura: Tačiau šįkart neišeis pasivaikščioti. Rytoj ryte išskrendame.

Liova: Ir oras neįkvepia pasivaikščiojimams. Sulauksime šiltesnių laikų.

Papasakokite apie savo naują plokštelę.

Šura: Plokštelė jau beveik parengta. Sausio mėnesį mes ją įrašinėjome Melburne. Liko įrašyti dar dvi dainas Londone ir ten atlikti pagrindinį įrašą. Tikimės, kad jau balandžio mėnesį albumo kopijas bus galima įsigyti įrašų parduotuvėse. Aš noriu pridurti, kad šis albumas, mano nuomone, yra pats įdomiausias iš visų „Bi-2“ albumų, pats stipriausias ir labiausiai rokenrolinis. Jame girdėti ir ankstesnė „Bi-2“, ir naujas skambesys.

Kas Jums svarbiau kūryboje – nuoširdumas ar profesionalumas?

Liova: Nežinau, ką turite mintyse sakydami „nuoširdumas“, tačiau, mano manymu, svarbiausia yra daina. Ji turi patikti. Dainą, visų pirma, tikrini sudainavęs savo mylimai moteriai, vėliau draugams, tėvams.

Šura: Naminiams gyvūnams.

Liova: Taigi, jei daina žmonėms patinka, reikia ją įrašyti. Ir be abejo, profesionalumas, bent jau mums, yra labai svarbus.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Ingeborga Dapkūnaitė moko jus lietuvių kalbos?

Šura: Praėjusiais metais mes ją dažnai sutikdavome Piteryje, ji filmavosi Liošos Balabanovo filme „Morfijus“ ir kažkokiame Piterio klube mes net ištempėme ją ant scenos, kad ji su mumis sudainuotų dainą „Moj rok-n-roll“. Man atrodo, jai patiko. O po to grimo kambaryje ji kalbėjo: „Aš bloga dainininkė.“ Tačiau vėliau ėmė dainuoti lietuvių liaudies dainas ir aš supratau, kad jos labai stiprus balsas.

Galbūt kada nors sudainuosite su ja?

Šura: Laikas parodys, pažiūrėsim.

Liova: Ji viešas asmuo ir, reikia pasakyti, gana brangi (juokiasi).

Jūs daug važinėjate. Ar yra šalis, kurioje jums labiausiai patinka?

Šura: Taip išeina, kad mes kasmet kur nors išvažiuojam. Pavyzdžiui, sausio mėnesį praleidome Australijoje.

Liova: Nuo sausio mes jau du kartus apskridome žemę. Mes kosmopolitai ir mums būtina kvėpuoti įvairiu oru. Ir jei yra galimybė kažkur išvažiuoti, kodėl gi neišnaudojus jos? Dabar gyvename Maskvoje ir esame patenkinti. Veiklai, kuria užsiimame, paprasčiau vadovauti iš Maskvos, iš centro. Tačiau yra šalys, kuriose tiesiog labai gerai jaučiamės. Tai Izraelis, Australija ir Baltarusija, žinoma, nes tai mūsų gimtinė.

Šura: Baltijos šalys. Visur turime draugų. Mūsų koncerto Taline organizatoriai važiavo su mumis į koncertą Rygoje ir vos neįkalbėjome jų atvažiuoti ir į Vilnių. Baltijos šalių turas paprastai būna labai triukšmingas.

Taline Jūs dainavote su simfoniniu orkestru. Ar nenorite panašaus koncerto surengti ir Vilniuje?

Šura: Jau seniai norime Vilniuje organizuoti koncertą su simfoniniu orkestru. Mes su Marku (Markas Šliamovas, rusiško roko legendų koncertų organizatorius – red. pastaba) apie tai pasikalbame. Gal tai įgyvendinsime šiais ar kitais metais. Idėja kilo labai paprastai. Mes išgirdome orkestrą repeticijų bazėje ir pasiūlėme dirigentui atlikti kelias kompozicijas. Jis atliko, mums patiko ir štai mūsų projektui jau penkeri metai. Be to, praėjusiais metais kino studijoje „Mosfilm“ mes įrašėme 26 kūrinius ir rudenį išleisime šią plokštelę.

Kaip Jūs poilsiaujate?

Liova: Jei atsiranda tokia galimybė, mes stengiamės suderinti darbą ir poilsį. Todėl mūsų kelionės būna tokios kaip darbas studijoje Australijoje... Mes ten sugebėjome net pasideginti, nueiti į koncertus. Atostogas sau organizuojame du kartus per metus, paprastai važiuodavome į tropines šalis, tačiau šįkart norėjosi kažko kito. Ar pajutote ekonominę krizę?

Liova: Žinoma, pajutome, tačiau neketiname sėdėti sudėję rankų. Stengiamės užsiimti veikla ne tik scenoje, bet ir kine. Manau, šie metai bus kino metai. Turime daug pasiūlymų.

Šura: Ir visi įdomūs, todėl pasistengime visus juos priimti.

Koks, jūsų nuomone, šiais laikais muzikos vaidmuo?

Liova: Muzika visada yra aktuali, nes jos visada klausomasi. O mums svarbiausia stengtis išlikti aktualiems. Štai toks atsakymas.

Ar žiūrite „Euroviziją“?

Šura: Nežiūrime. Tai kažkoks nerimtas konkursas, namų šeimininkių tipo atlikėjų ir nevykėlių konkursas. „Eurovizijoje“ įsiminė tik vienas kolektyvas – „ABBA“, ir tai buvo seniai seniai, aštuntajame dešimtmetyje. Ką dar mums davė „Eurovizija“? Nieko.

Kokiose filmuose nusifilmavote?

Šura: Kaip aktoriai filmavomės Liošos Selivanovo filme „Gyvenimo negandos“ („Превратности судьбы“). Kol kas tik tokia patirtis.

Ar Jūsų grupė kada nors buvo iširusi?

Šura: Mes buvome laikinai sustabdę grupės veiklą, kai gyvenome skirtingose šalyse, tačiau iširę nebuvome.

Ar muzikantai jaučia, kada jiems laikas palikti sceną?

Šura: Paklauskite tų muzikantų, kurie ruošiasi išeiti. Pavyzdžiui, Alos Pugačiovos.

Fotoreportaže - įspūdžiai iš koncerto:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją