"Pamokos muzikos mokykloje kaip muzikantui davė daug naudos, bet vėliau supratau, kad man reikia visai kitokios krypties muzikos mokslų. Taip susiradau dainininkės Rositos Čivilytės kontaktus ir paprašiau, kad ji mane mokytų. Norėjau, kad balsą lavintų kaip tik Rosita, nes ji geriausiai techniškai vokalą ištobulinusi atlikėja visoje Lietuvoje ", - LŽ sakė D.Montvydas.
R.Čivilytė pastūmėjo Donatą dalyvauti ir projekte "Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas". Po pirmojo pasirodymo šiame projekte niekam nežinomas vaikinas sulaukė pripažinimo: komplimentų jam negailėjo scenos profesionalai, jis tapo publikos numylėtiniu.
Tapo bičiuliais
D.Montvydas tvirtina, kad reiklumu garsėjanti dainininkė nėra griežta: "Man neteko pajusti Rositos griežtumo. Per pirmąjį mūsų susitikimą ji man leido maksimaliai pasireikšti, nenurodinėjo ką ir kaip turėčiau dainuoti. Ji labai maloni ir supratinga, jaučia, ko reikia kiekvienam mokiniui, suteikia visišką laisvę", - mokytoją apibūdino Donatas.
Jo teigimu, per vokalo pamokas jis jaučiasi esąs mokinys, tačiau gyvenime su savo mokytoja R.Čivilyte jie yra bičiuliai: "Šiuos dalykus tiesiog būtina griežtai atskirti: per pamokas turi vykti rimtas darbas, o draugystė - ne pamokų metu."
D.Montvydas džiaugiasi, kad R.Čivilytė nevaržo jo muzikinės laisvės.
Ne pareiga, o pramoga
Dainininko Jurgio Brūzgos kelias į muziką buvo kiek kitoks. Abu Jurgio tėvai dirbo Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centre. O darbuotojų vaikams, norintiems lankyti kokį nors būrelį, buvo taikomos nuolaidos. Todėl Jurgis išbandė beveik viską, ką laisvalaikio centras galėjo pasiūlyti: mokėsi plaukti baseine, piešė, netgi lipdė iš molio, kol galiausiai ten dirbantis džiazo pedagogas Artūras Novikas atrado devynmečio Jurgio talentą muzikuoti ir šokti.
Tiesa, iki A.Noviko pamokų buvo dar vienas nesėkmingas Jurgio tėvų bandymas sūnų supažindinti su muzika. Tėvai atžalą nuvedė į berniukų chorą "Ąžuoliukas", tačiau pirmokas šiomis pamokomis nesusižavėjo. "Nežinau, kokios priežastys paskatino palikti chorą. Gal mane varžė griežtokas ir itin disciplinuotas vadovas, galbūt tiesiog aš buvau ne visai toks kaip mano bendraamžiai ir nesugebėjau pritapti prie kolektyvo", - svarstė Jurgis.
Taigi A.Noviko džiazo mokykla Jurgiui buvo tikra atgaiva: dainavimas tapo nebe pareiga, o pramoga. Visuomet linksmas ir draugiškas A.Novikas netrukus tapo tikru berniuko autoritetu ir nulėmė jo sprendimą pasirinkti muzikanto profesiją. "A.Novikas atskleidė mano talentą, jam esu už tai dėkingas", - prisipažįsta J.Brūzga.
Tarsi tėtis
Kolektyve, į kurį įsiliejo Jurgis, buvo vien mergaitės. Tačiau grupės naujokas ne tik greitai pasivijo džiazo paslapčių kelerius metus besimokiusias drauges, bet netrukus tapo ir ansamblio solistu. Vėliau A.Novikas jį pakvietė prisidėti prie jo suburto džiazo ansamblio "Jazz Island". "Drąsiai galiu sakyti, kad Artūras man visada išliks kaip pavyzdys, koks turėtų būti tikras mokytojas. Jis mane užaugino kaip dainininką ir man yra toks pat brangus ir artimas kaip tėtis", - prisipažįsta jis.
Šiais metais J.Brūzga baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, džiazo specialybę. Paprašytas palyginti muzikos studijas aukštojoje mokykloje ir pamokas pas A.Noviką, J.Brūzga neslepia, jog įstojęs į akademiją pasijuto lyg būtų visiškai kitokiame pasaulyje.
"Akademijoje studentui suteikiama daug savarankiškumo, tačiau kaip tik čia galiausiai supratau, kad Lietuvoje labai trūksta gerų džiazo pedagogų, džiazo mokyklos ir tradicijų realiai dar išvis neturime. Todėl čia turėjau didelę laisvę ir nelabai aiškias gaires", - apgailestavo J.Brūzga.
Mokė vaikus
Pasirodo, kad 23 metų atlikėjas jau ir pats turi pedagoginės patirties. Vaikinas porą metų mokytojavo A.Noviko suburtame mažučiukų dainininkų kolektyve. Jurgis puikiai sutarė su jaunaisiais dainorėliais, tačiau dėl laiko stygiaus šią veiklą apleido. Vis dėlto jis neatmeta galimybės, kad po kokių dvidešimties metų, kai pats įgys daugiau patirties, tapti džiazo mokytoju. "Tuomet, be abejo, norėčiau būti panašus į savo mokytoją A.Noviką", - LŽ pasakojo J.Brūzga.
"Jei kada turėsiu mokinių, norėčiau būti panašus į savo mokytoją A.Noviką", - tikina J.Brūzga.
Uždainavo kartu
Lietuvos atstovo šių metų "Eurovizijoje" Jeronimo Miliaus istorija visai kitokia. Vaikystėje jis nesimokė muzikos, o baigęs vidurinę mokyklą pasirinko komunikacijos studijas kolegijoje. Tik tuomet balsingas vaikinas suprato, kad atėjo laikas ieškoti vokalo mokytojo. "Iš pažįstamų muzikantų susiveikiau Česlovo Gabalio telefono numerį. Žinojau, kad kaip tik tuo metu jis kartu su R.Čivilyte turėjo dainavimo mokyklėlę, todėl paprašiau, kad Česlovas mokytų ir mane", - taip savo mokytoją surado J.Milius.
Pas Č.Gabalį vaikinas mokėsi pusantrų metų. Su mokytoju repetuodavo ne tik studijoje, patirties sėmėsi ir scenoje - kartu su grupe "Pelenai", kurios vokalistas yra Č.Gabalis, Jeronimas kaip pritariantysis dainininkas pasirodė renginyje "Bikeshow Millenium", su savo mokytojo rekomendacijomis miuzikle "Paryžiaus katedra" gavo Klopeno vaidmenį.
Kai J.Milius sėkmingai žengė pirmuosius žingsnius profesionaliojoje scenoje, reguliarios pamokos pas Č.Gabalį nutrūko: "Česlovas pats labai užimtas, itin daug koncertuoja, todėl į repeticijas susirinkdavome vis rečiau. Be to, jis vis kartodavo, kad man atėjo laikas lavintis pačiam, kad jis jau galbūt nebeturi ko manęs išmokyti, o geriausia mokykla man būtų sceninė patirtis. Tačiau mūsų ryšiai nenutrūko, kartkartėmis vis susibėgam kartu pamuzikuoti", - pasakojo Jeronimas.
Studijuos muziką
Su kitu savo mokytoju, taip pat žinomu dainininku Povilu Meškėla, vaikinas susipažino dalyvaudamas konkurse. Tuomet Povilas buvo komisijos narys, jį sužavėjo stiprus ir iki tol negirdėtas jaunojo rokerio vokalas. Vis dėlto tuomet dar Č.Gabalio pamokas lankęs Jeronimas nesusigundė Povilo pasiūlymu mokytis pas jį. Bet pasiryžus dalyvauti nacionalinėje "Eurovizijos" atrankoje, Jeronimui vėl prireikė profesionalių pamokų, pirmiausia dramatišką baladę repetuoti jis pradėjo P.Meškėlos studijoje, po to į pagalbą atėjo ir Č.Gabalis. Povilas savo mokinį lydėjo ir į "Eurovizijos" konkursą Serbijoje, kur ne tik padėjo sudėlioti paskutinius pasirodymo akcentus, bet ir palaikė savo mokinio kovingumą.
Dabar J.Milius džiūgauja, kad nuo rudens Vilniaus kolegijoje pradės studijuoti pramoginio scenos meno specialybę: "Pagaliau man studijos teiks didelį malonumą. Prieš tai studijuotus komunikacijų srities mokslus pasirinkau tik todėl, kad norėjau įgyti stabilesnę specialybę. Tokiu būdu nusprendžiau apsidrausti, jeigu kas nors nutiktų balsui. O dabar galėsiu pasinerti į muzikos mokslus, kurie, be jokios abejonės, man yra kur kas artimesni."
