Žiūrovai taip pat išvydo Veroniką Povilionienę, Vytautą Juozapaitį, Gytį Paškevičių, Eveliną Anusauskaitę, Donatą Montvydą, chorą „Sounds in G“. Pertraukose tarp dainų eiles skaitė žinomi aktoriai.
Antrojoje koncerto dalyje duoklę Sajūdžiui atidavė „Bix“, Povilas Meškėla ir „Rojaus Tūzai“, Andrius Mamontovas bei „Antis“. Iš skrendančio malūnsparnio į žmonių minią pažiro gėlės.
DELFI pasidomėjo, ką dainuoti Sąjūdžiui reiškia žinomiems atlikėjams ir ką jie šiandien mano apie Sąjūdį bei jo padovanotą laisvę.
Evelina Anusauskaitė:
„Man apskritai bet kurią gražią muziką patinka dainuoti. Man nėra didelio skirtumo, ar tai yra laisvės daina. Yra toks mažas per kūną einantis šiurpuliukas, kad dainuoju kadaise tokias buvusias prasmingas ir daug žmonėms lėmusias dainas.
Gražiausia man laisvės daina – E. Masytės „Laisvė“. Beje, tai buvo pirma daina, su kuria Katedros aikštėje prieš keletą metų išėjau į sceną. Tai buvo pirmasis didysis debiutas. Mums Sąjūdis – susiklosčiusios dabartinės aplinkybės laisvai, nepriklausomai gyventi, kalbėti savo kalba“.
Rosita Čivilytė:
„Be abejonės, šiandien ir dainų tematika kitokia, ir atitinkama nuotaika. Galbūt netgi jautiesi šiek tiek suvaržytas, nepaisant to, kad dainuoji apie laisvę. Bet tai normalus jaudulys, tiesiog reikalinga kitokia nuotaika, ne tokia, kaip įprasta jaustis savo solinių koncertų ar kitų pasirodymų metu.
Savo laisvės dainos neturiu - gal dar esu ne laisva...
Sąjūdį prisimenu kaip didžiulę įtampą tarp savo pažįstamų. Šeimyna reagavo kažkaip ypatingai. Be abejo, aš tai jaučiau. Visi tie pasikeitimai, be abejo, negali nevirpinti, nejaudinti, nepriversti susimąstyti, kad vyksta kažkas ypatingo. Tas, kas surišta su laisve, visada būna ypatinga, ypač tada, kai ją dar reikia atkovoti. Tai labai labai jautru.
Ranką pridėjusi prie širdies myliu savo Lietuvą ir noriu, kad joje viskas vyktų dorai ir beveik tobulai, tačiau tuo, ką matau dabar, tenka labai nusivilti. Aš ne to tikėjausi. Atgavę laisvę mes pavirtome kažkokiais beždžionautojais. Aš prarandu lietuvio veidą, tautiškumą. Mes taip išsibarstėme, kaip kokie beždžioniukai žiūrime, kaip reikia gyventi Europoje, pamiršdami ir neatrasdami savo tradicijų.
Tai labai jaudina ir, rodos, kad su laiku mūsų tauta taip ir subyrės. Gal dėl koncertų, kažkokių žmonių bus galima išlaikyti Lietuvos veidą. Vis tik ne tokį, kokią dabar matau. Ir dėl to labai labai liūdna“.
Eurika Masytė:
„Ar tinka mano tyla?“, - taip E. Masytė reagavo į klausimą, kelintą kartą koncerte dainavo „Laisvę“.
„Pirmą kartą „Laisvę“ sudainavau 1988 m. - prieš 20 metų. Tada jokios politikos nebuvo – tai buvo susiję su Justinu Marcinkevičiumi, su tuo, kad beprotiškai esu patriotė. Man labai svarbu kaimas, aplinka, kurioje gyvenu. Tiesiog tokios šaknys. Sąjūdyje mačiau žmones, kurie jau pradėjo pro truputėlį – sunkiai, bet veržtis.
Girdėjau ir tėčio pasakojimus per Romo Kalantos deginimąsi, kai jis ėjo vienoje barikadų pusėje, o mama ėjo kitoje.
Dažniausiai šią dainą lydi labai stipri, nuoširdi emocija. Žmonės dažniausiai tam ir ateina, kad išgirstų tuos dalykus, jie jaučia tai, ką aš ir dainuoju. Tai yra tiesioginis rezonansas, susiklausymas. Manau, kad ta reakcija visada labai sujaudina.
Kiek dar dainuosiu „Laisvę“? Kadangi aš ją vieną gerai moku, manau, dabar nebijos manęs kviesti, nes žinos, kad aš nesuklysiu“.
Saulius Urbonavičius-Samas:
„Kai groji, nėra kada įsijautinėti, sėdėti kaip senukams prie arbatos ir plepėti, kaip anksčiau buvo gerai ir dabar viskas blogai. Mes nesame tokie. Su muzikantais palyginome tik sceną ir aparatūrą – kokia buvo tada, ir kokia yra dabar. Reiškia, gyvenimas gerėja.
Jeigu pažvelgsime giliau, nesinori postringauti. Buvo labai geras laikas, tada tikrai buvo didelis pakilimas, vienybės jausmas, roko maršai – kažkas, sujudindavęs visus šalies miestus. Visi žmonės nuoširdžiai tą priimdavo. Dabar visuomenė visiškai susidėliojusi į lentynėles – yra vartotojiški dalykai, kuo paprasčiau, kuo mažiau galvoti, o mūsų muzika vis dėlto keldavo klausimus. Ir dabar kelia – ji nė kiek nepasenusi, juk lygiai tos pačios bėdos ir tos pačios žmogiškos silpnybės, stiprybės. Jos amžinos.
Manau, ateina laikas naujam, kitokiam - vidiniam Sąjūdžiui. Išorinį mes padarėme. Visuomenė gerokai apipuvusi, netgi vagis drąsiai eina gatve ir dar lenda į televizijos ekranus, nieko nebijo. Reiškia, visuomenėje yra bėda.
Tų laikų pamiršti negali – tai tavo gyvenimo dalis, tu ją prisimeni. Aš laimingas, kad gimiau tuo laiku, kad teko su vėliavomis pražygiuoti. Buvo geras laikas, bet dabar sėdėti ir sakyti, kaip blogai, o anksčiau buvo geriau... Dabar irgi yra gerai, o kažką daryti, dėl kažko kovoti yra visuomet.
Mylimiausios laisvės dainos neturiu – tokių dalykų niekada nemėgau, Lietuvos vardą keliose dainose naudoju, bet kitaip – daugiau iš pilietinės pozicijos, pavyzdžiui, „Lietuvis lietuviui vagis“ arba „Šalom, Lietuva“.
