Praeityje daug merginų simpatijų sulaukę ir vėl netikėtai susibūrę Dainius Skinderis (27), Dovydas Šamrajus (24) ir Robertas Kirklys (27) atsako į „Klubo“ žurnalisto klausimus.
- Susidarė įspūdis, jog jus globojantiems prodiuseriams Gintarui ir Mindaugui Bendžiams numarinus sėkmingiausią visų laikų lietuvišką popgrupę „Mango“ pritrūko pinigų, todėl jie į sceną sugrąžino„pikasus“. O kas išties paskatino jus atgimti?
Dovydas: Visi atsidūrėme tinkamu laiku tinkamoje vietoje – gimtojoje Klaipėdoje. Nemaža dalis mūsų su Dainiumi ir Robertu patirtų bendrų įspūdžių susiję būtent su muzika, tad natūralu, jog visa tai prisiminę, pajutome didžiulį norą vėl pakilti į sceną ir susitikti su gerbėjais.
Dainius: Sakyčiau, jog tai – likimo ironija, patvirtinanti, kad nevalia sakyti „niekada“ (juokiasi). Tiesą sakant, sprendimą sugrįžti brandinome kone pusmetį – būtent tiek laiko visi trys esame uostamiestyje.
- Bet juk daugelis šių dienų atlikėjų neretai keikiasi ir kremtasi teigdami, jog šiais laikais Lietuvoje muzikuoti nepelninga...
Dovydas: Tačiau verta pastebėti, jog nepaisant taip garsiai šnekančių veikėjų įžvelgiamų minusų, scenoje atlikėjų nemažėja (šypsosi). Mes į gyvenimą žvelgiame pozityviai ir bet kokioje situacijoje matome tik pranašumus. O muzikanto gyvenime jų tikrai netrūksta...
Robertas: Teisybė, kad ši duona nėra lengvai uždirbama. Bet mes jau turime savo pragyvenimo šaltinius, ir todėl atėjo metas, kai galime sau leisti nekeikti nepelningos muzikanto veiklos. Asmeniškai man muzikos kūrimas yra labiau pomėgis.
- Ką veikėte tuos ketverius metus, kai apie jus nebuvo jokių žinių? Vienintelis Dainius muzikos nepaliko ilgam – kurį laiką muzikavo grupėje „Raketa“. Bet apie Dovydą ir Robertą išvis nieko negirdėjome. Buvo šnekama, kad vienas jūsų trijulės narių Anglijoje uždarbiavo kaip naktinio klubo apsaugininkas...
Dovydas: Tuo metu dirbau Vilniuje, muzikos vadybos srityje. Prieš metus sugrįžau į uostamiestį ir čia toliau tęsiu sostinėje pradėtus darbus. Dainius jau kurį laiką darbuojasi Klaipėdoje, rūpinasi jo šeimai priklausančios drabužių parduotuvės reikalais.
Robertas dirbo Anglijoje, bet pernai sugrįžo ir dabar yra treneris viename Klaipėdos sporto klube. Visi esame patenkinti per tuos „nemuzikinius“ metus įgyta patirtimi, todėl neketiname atsisakyti savo kasdienių darbų.
- O kas naujo jūsų asmeniniame gyvenime?
Dovydas: Galiu pasakyti tik tiek, jog mūsų asmeninis gyvenimas puikus, ir santuokos įžadais dar nė vienas nesame susaistytas. „Pikasai“ niekada nebuvo linkę šnekėti apie savo merginas, tačiau dabar toks periodas, jog tik aš turiu širdies draugę. Artimai draugauju mažiau nei metus, tačiau jaučiuosi įsimylėjęs.
Nors esu iš tų, kurie įsimyli dažnai. Kodėl įsimylėjęs dabar? Dar niekada nebuvau sutikęs tokio žmogaus, kuris būtų taip smarkiai man atsidavęs... Patikėk, geras jausmas (šypsosi). Robertas vienišas, bet jis visada toks – pasiklydęs. Dainius taip pat šiuo metu neturi draugės. Bet nepagalvokite, jog jie – padūkę šelmiai, kurie laksto „per mergas“.
- Kodėl kadaise pasivadinote „Pikaso“? Ar jums taip patinka legendinio ispanų dailininko Pablo Picasso paveikslai?
Dovydas: Kai tik mūsų grupė susibūrė ir dar neturėjome pavadinimo, Dainius Vilniaus dailės akademijoje lankė kursus. Tais laikais jo pravardė buvo Pikasas. Kartą Dainius sako: „Gal pasivadinkime tiesiog „Pikaso“.
Iki tol turėjome nemažai grupės pavadinimo variantų, tačiau jie buvo labai „išskridę“, todėl galiausiai pasirinkome šį vardą. Net ir šiandien galiu patikinti, jog mūsų pavadinimas nesusijęs su žymiuoju dailininku. Tiesiog gerai įsimenantis vardas, ir tiek.
- Pirmieji jūsų sugrįžimo koncertai vyko neseniai šalį sudrebinusiame „Mango“ atsisveikinimo ture. Ar nejautėte baimės, atsakomybės prieš minias žiūrovų?
Dovydas: Galbūt sunkiau sekėsi daryti naujus įrašus studijoje, vėl dainuoti. Scenoje iš pradžių pajutau savotišką jaudulį, kažkiek virpėjo ir kojos... Tačiau nerimas greitai atslūgo, kai pamačiau spindinčias mūsų išsiilgusių klausytojų akis, išgirdau audringus plojimus.
Robertas: Per pirmąjį koncertą Vilniuje man buvo labai sunku. Nors turėjome atlikti tik porą dainų, jaudulys buvo begalinis. Jis labai varžė, atrodė, kad nebežinau, kaip elgtis scenoje. Per kitus koncertus pasijutau lengviau: Klaipėdoje buvo kur kas jaukiau, o išėjęs į sceną Šiaulių arenoje tiesiog „kaifavau“ (juokiasi).
Dainius: Scenoje esu jau aštuonerius metus, todėl ruošdamasis „Pikaso“ pasirodymams nejaučiau jokio nerimo. Visiškai ramiai sulaukiau koncerto Vilniuje. Tačiau išėjus į sceną mane kažkas tarytum surakino – per visą gyvenimą kone pirmą kartą pasijutau taip neįprastai. Laimei, tai praėjo, ir per kitus pasirodymus panašių pojūčių atsikračiau.
- Ketverius metus buvote „iššokę“ iš pramogų verslo traukinio. Kas jums dabar kelia juoką muzikos pasaulyje?
Dovydas: Žinai, man visai nejuokinga... Ypač liūdna dėl to, kad popmuzikos sceną užvaldė svetimų dainų „koveriai“, kažkodėl tapę dominuojančia populiariosios produkcijos forma. Juk turime tiek daug gabių kompozitorių, norėčiau, jog jų talentas būtų gerokai dažniau pastebimas.
Ir patys ketiname prie to prisidėti – mūsų repertuare pigių perdirbinių nebus. Kaip tik šiomis dienomis pamažu ryškėja būsimojo albumo, kuris, tikimės, bus kupinas „pikasiškos“ dvasios ir modernaus skambesio, kontūrai.
- Jūsų grupė visada vengė skandalų. Ko galima tikėtis dabar?
Dovydas: Pasitaiko, jog kartais į skandalą patenki ne savo noru. O specialiai jų „nefabrikavome“, tad nežadame to daryti ir artimiausiu metu. Juk dainininkams yra daugybė kitų, gerokai tinkamesnių formų publikai „užkabinti“.
Robertas: Bet jei ir nutiks „triukšmingų“ istorijų, tai jose visada būsime tik teigiami personažai (juokiasi).
Dainius: Sakyčiau, jog mes sugrįžtame ramiai, solidžiai. Aišku, niekada nežinai, kokių pokštų iškrės likimas. Tačiau mūsų požiūris į muzikinę veiklą yra nuoširdus. Todėl neketiname spekuliuoti pikantiškomis detalėmis ar ieškoti būdų, nesusijusių su muzika, kad atkreiptume į save dėmesį.
- Panašu, jog išties subrendote, nes kadaise už jus visus reikalus tvarkė prodiuseriai Bendžiai...
Dovydas: Taip, esame pasidaliję darbus ir susitikimus su žurnalistais organizuojame patys. Su prodiuseriais Gintaru ir Mindaugu Bendžiais tęsiame anksčiau pradėtą veiklą ir labai tuo didžiuojamės. Bent jau šiandien su jokiais kitais prodiuseriais dirbti nenorėčiau.
- Galbūt ateis diena, kai jūsų trijulė prieš fotoobjektyvus arba vaizdo klipuose apsinuogins taip, kaip, tarkime, šių dienų Rusijos hiphopo superžvaigždė Timati?
Dovydas: Jei kalbame apie erotiką, kaip meną, ir jei sulauktume panašaus pasiūlymo, kodėl gi ne? Bet vulgarumas ne mums.
Dainius: Aš linkęs išbandyti viską. Juk visi esame gimę su Adomo ir Ievos kostiumais, todėl „tiuninguoto“ dviračio šioje vietoje neišrasime. Kita vertus, grožį galima įžvelgti visur. Tik priklauso nuo to, kas ir kaip jį vertina.
- Šnekate tik apie muziką, karjerą, bet gal papasakosite, ką veikiate laisvalaikiu?
Dovydas: Kai tik tokio pasitaiko (o dažniausiai per savaitę turiu tik kelias laisvas valandas, neskaitant nakties miego), tai stengiuosi jį leisti kuo prasmingiau.
Robertas: Darbo dienomis jo beveik neturiu, ilsiuosi savaitgaliais. Bent porą valandų per savaitę mankštinuosi klube, o vakarus leidžiu namie, žiūrėdamas filmus.
Dainius: Laisvalaikio ir aš turiu ne kažin kiek. Neretai pasvajoju apie bent vieną visiškai laisvą dieną. O kai tik tokia pasitaiko, ištveriu daugiausia iki pietų – apima darboholiko ir aktyvisto sindromas, todėl griebiuosi bet kokios veiklos.
Manau, kad nuo panašių problemų ištrūkti padėtų kokia nors tolima kelionė, bet kol kas dėl užimtumo irgi negaliu sau jos leisti. Šiaip mano laisvalaikis labiau priklauso nuo sezono: kai lauke šalta, mėgstu būti namie ir pasižiūrėti gerą filmą, vasarą važinėju dviračiu arba bėgioju gamtoje. Ir, aišku, nevengiu laisvą minutę susitikti su draugais.