Jiems priskiriamas ir Lietuvoje neseniai koncertavęs roko veteranas Ozzy Osbournas, išgarsėjęs ne vien savo muzikiniais talentais, bet ir įvairiausiais ekstravagantiškais iššūkiais scenoje. Jis žinomas kaip mėgstantis atlikti pratimus su guminėmis mergelėmis, ragauti neparuoštus valgyti šikšnosparnius ir kitaip šiurpinti žiūrovus Helovino metu.
Šiame straipsnyje bandysiu apžvelgti ekscentriškiausias muzikos pasaulio grandų elgesio apraiškas, slepiančias ne vien šou elementus. Britney Spears bėgiojimas po prekybos centrus išeigine apranga nebus šio rašinio objektas (net jei ji ir siekė šį tą parodyti).
Šį kartą aptarsiu vieną reikšmingiausių šių metų muzikos pasaulio įvykių – naujo „Radiohead“ albumo pasirodymą ir priminsiu daugeliui jau primirštus skandalistus iš Britanijos „The KLF“.
It‘s Up To You arba kainą įsirašyk pats
Jei klaustume, kas svarbaus įvyko 2007 metais, kas reikštų šią datą muzikos istorijoje, tai – neabejotinai grupės Radiohead septintojo studijos darbo „In Rainbows“ pasirodymas.
„Radiohead“ vadinami geriausiais XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio roko muzikos atlikėjais ir yra viena geriausių roko muzikos grupių. Ji susikūrė 1986 metais, jos nariais tapo vienoje mokykloje besimokę jaunuoliai. Grupė išgarsėjo 1992 metais pasirodžius dainai „Creep“, o didžiausią šlovę įgijo 1997 metais išleidusi „OK Computer“, pavadintą geriausiu dešimtmečio albumu.
Šiais metais pasirodęs naujausias „Radiohead“ albumas, kaip ir ankstesni kūriniai, yra puikus. Tačiau ypač daug dėmesio ir kalbų susilaukė pasirinktas jo platinimo būdas. Muzikos gerbėjai „In Rainbows“ gali parsisiųsti internetu, sumokėję kainą, kurią įrašo patys.
Ji gali siekti nuo poros litų – tiek kainuoja banko paslaugos – iki beveik šimto svarų. It’s up to you (angl. „tai priklauso nuo jūsų”), – sako „Radiohead“, savo internetiniame puslapyje palikę klausytojui teisę spręsti apie piniginę albumo vertę.
Muzika iškart buvo įvertinta aukščiausiais balais ir, kaip ir daugelis grupės albumų, tapo beveik privaloma muzikos mylėtojų rinkinio dalimi.
Minėtu būdu albumą galima gauti tik skaitmeniniu pavidalu. Nuo gruodžio 3 dienos grupė gerbėjams pasiūlys įsigyti 40 svarų (beveik 200 litų) kainuojantį rinkinį, kuriame bus ir kompaktinė, ir vinilinė „In Rainbows“plokštelės, skaitmeninė nuotraukų ir meno kūrinių kolekcija bei tai, ką dažniausiai galima rasti muzikos albumuose – dainų tekstai ir papildoma informacija albumo knygelėje.
Radiohead „In Rainbows“ galima analizuoti kaip tam tikrą reiškinį. Albumo pasirodymas jau buvo įvertintas ekonomikos ekspertų, kurie tokį grupės žingsnį įvardijo kaip spjūvį į veidą įrašų kompanijoms. Kiti čia įžvelgė naują muzikos pardavimo kryptį, sėkmingą verslo projektą, kuris jau dabar padėjo grupei susižerti nemažą pinigų sumą.
Tačiau tokį gan ekscentrišką „Radiohead“ žingsnį galima vertinti ir kaip tam tikrą protesto formą, bandant atkreipti dėmesį į garso įrašų gigantų dominavimą ir į bergždžią jų kovą su muzikos kopijavimu internete. Šiuo atveju grupė stojo prieš garso įrašų kompanijas ir tapo muzikos platinimo internetu šalininkais.
„Radiohead“ noras plaukti prieš srovę – nieko naujo. Grupė, būdama nepaprastai populiari, dažnai renkasi netradicinius ir nepopuliarius sprendimus. Internetinis jos puslapis savaime yra meno kūrinys. Be informacijos apie atlikėjus ir jų veiklą jame galima rasti tekstų, nuorodų į kitus internetinius puslapius, kurie domina pačius atlikėjus ir yra jų skaitomi.
„The KLF“: kaip be talento pakilti į topų viršūnę?
Palikę šlovės ir dėmesio nestokojančius „Radiohead“, galime keliauti prie kitų, kur kas didesnių skandalo mėgėjų. Ekscentrikai iš Didžiosios Britanijos, kurių šlovės valanda buvo išmušusi apie 1990 metus, labiausiai žinomi pavadinimu „The KLF“.
Duetą sudarė Kingas Boy D ir Rockmanas Rockas, pasivadinę pseudonimais Billas Drummontas ir Jimmy Cauty.
Iki 1986 metų abu muzikantai bandė savo jėgas įvairiose britų pankroko grupėse, o bendrą veiklą pradėjo grupėje „The Justified Ancients of Mu Mu“ arba tiesiog „The JAM’s“. Drummontas paskambino telefonu pažįstamam Cauty ir pasiūlė sukurti hiphopo grupę.
Per savaitę muzikantai įrašė pirmąjį savo kūrinį, kuriame buvo panaudoti „The Beatles“ „All you need is love“ (taip vadinosi ir dueto daina) ir Samanthos Fox „Touch Me“ motyvai.
Netrukus duetas pakeitė pavadinimą – tapo „The Timelords“ ir išleido „Doctorin‘ the Tardis“ – pirmąjį jiems šlovę atnešusį hitą. Kūrinyje buvo panaudoti Gary Glitterio, žymaus pankroko muzikanto, dainų „Doctor Who“ ir „Rock and Roll“ epizodai.
Šis bandymas pakėlė duetą į Didžiosios Britanijos topo viršūnę. Tikriausiai patys būsimieji „The KLF“, nustebinti savo sėkmės, parašė ironišką knygą apie tai, kaip užkopti į pirmąją topų vietą, neturint nei lėšų, nei didelio muzikinio talento (panašaus pobūdžio knygą parašė nelabai sudėtingą hitą „Bring Me Edelweiss“ išleidusi grupė „Edelweiss“, varijavusi grupės „Abba“ „S.O.S“ motyvais).
1988 metais grupė vėl pakeitė savo pavadinimą. Šįkart pasivadino „The KLF“, (Kopyright Liberation Front) ir 1990 metais pradėjo ypač sėkmingų singlų – „What time is love?“, „3 a. m. Eternal“, „Last Train to Trancentral“ ir „Justified And The Ancient“ – leidimą; juos siejo ir vienas sėkmingiausių elektroninės muzikos albumų „The White Room“.
Taip „The KLF“ 1991 m. tampa daugiausiai singlų pardavusia grupe pasaulyje. Didžiausių jos hitų skambesys įvardijamas kaip stadium house (stadiono house‘as, kuriame improvizuojamas minios triukšmas, plojimai, dainavimas).
„The KLF“ rezultatus palieku vertinti jums. Kultūringoje Brit Awards apdovanojimų aplinkoje duetas 3 a. m. Eternal atlikti pasitelkia triukšminguosius „Extreme Noise Terror“. Pastarųjų muzikos skambesys labai artimas grupės pavadinimui, todėl nuo scenos sklinda triukšmas, kurį žodžiais galima įvardyti kaip radikaliu pankroku atliekamą techno hitą.
Kūrinio pabaigoje Drummontas, pasipuošęs kiltu ir ramsčiuodamasis ramentu, apšaudo žiūrovų minią automatu su netikrais šoviniais. O įprastą 3. a. m Eternal versijoje girdimą frazę „The KLF have now left the building“ pakeičia „The KLF have now left the music business“.
Taip oficialiai buvo pranešta apie „The KLF“ veiklos pabaigą. Dar daugiau, po renginio vakarėlio Drummontas paliko negyvą avį ir užrašą „I died for ewe – bon appetit“ (liet. „žuvau dėl avies – gero apetito“). Palikti avį vakarėlyje – tai KLF plano B dalis.
Pirmiausiai buvo sugalvota avį atsinešti į sceną ir ten šlakstytis krauju. Tokiai idėjai griežtai paprieštaravo vegetarai Extreme Noise Terror.
Reakcijos būta įvairiausios. The Sun atlikėjus išvadino didžiausiais popmuzikos kvailiais, tačiau NME žurnalistas Danny Kelly teigė, jog duetas negalėjo pakęsti minties apie savo dalyvavimą popmuzikos apdovanojimų ceremonijoje ir toks elgesys buvo bandymas paneigti savo, kaip popgrupės, įvaizdį.
Pats Drummontas vėliau teigė norėjęs pasauliui atskleisti savo blogąją pusę. O avies tematiką pasirinkęs neatsitiktinai. Gyvūnas pavaizduotas grupės albumų viršeliuose. Nudobta avis – tai ir tam tikra savižudybės išraiška. Taip grupė įvertino savo pasitraukimą iš muzikos pasaulio. Gyvulio atlikėjai patys nežudė, prieš renginį atsigabeno iš skerdyklos.
Galima priminti, kad „The KLF“ pagal jų atliekamas dainas visada laikyti elektroninės šokių muzikos, house, techno, rave muzikos atlikėjais, o tuometinis jų pasirodymas atskleidė pankiškąją Drummonto ir Cauty prigimtį.
Jau tuo metu kartu su Extreme Noise Terror buvo ruošiamas antrasis „The KLF“ studijos darbas „The Black Room“. Jis turėjo tapti pirmojo albumo „The White Room“ antipodu – pasirodymą per Brit Awards galima vadinti savotišku disko anonsu.
Tiesa, įrašinėjimas buvo nutrauktas ir „The Black Room“ niekada neišvydo dienos šviesos. Galima sakyti, „The KLF“ muzikinė karjera tarytum apsuko ratą – pradėję pankroko grupėse, vėliau bandę kurti hiphopo stiliaus muziką, šlovę pasiekę kaip elektroninės muzikos atlikėjai, jie finišavo kaip pankai.
Prabėgus dešimčiai metų nuo bendros veiklos pradžios, 1997-aisiais Drummontas ir Cautey surengė pasirodymą 2K vardu. Taip buvo atliktas „What Time is Love“ remiksas, pavadintas „Fuck the Millennium“.
Visas 2K pasirodymas truko dvidešimt tris minutes. Tai skaičius, kuris nuolat lydėjo Drummontą ir Cautey. Jis paimtas iš duetą suvienijusios trilogijos „Illuminatus!“, fantastinių knygų serijos, kurioje 23 turėjo svarbią reikšmę. Šis skaičius randamas dainų tekstuose, vaizdo klipuose, juo pažymėtas grupės automobilis, visi svarbūs grupės pasirodymai įvyko 23 mėnesio dieną.
... ir kūryba su pinigais
1993–1995 metais duetas tęsė savo veiklą, kuri daugiausia susijusi su K Foundation projektu. Šie apdovanojimai (K. Foundation art award) buvo įsteigti blogiausiems metų menininkams paminėti. Paradoksalu, bet J. M. W. Turneris (apdovanojamas geriausias metų Didžiosios Britanijos vizualinio meno autorius, ne vyresnis kaip 50 metų) ir fondo tituluota laureatė sutapo. Dviprasmiškas sutapimas...
Tačiau labiausiai K Foundation nustebino vieno milijono svarų sterlingų sudeginimo aktu. Tai buvo veiksmas, pagimdytas noro kurti meną iš pinigų. Sėdint kavinėje ir svarstant, ką galėtų su pinigais nuveikti, Cauty retoriškai pasiūlė pinigus sudeginti, o Drummontui tai pasirodė gera mintis. Idėja buvo įgyvendinta po šešių savaičių, 1994 metų rugpjūčio 23 dieną.
Iki tol buvo ilgai svarstoma, kaip viską įgyvendinti ir kiek tai turėtų būti vieša. Galiausiai nutarta, kad procesas bus filmuojamas, nepaisant to, kad viešumas griaus pačią idėją.
Degantį milijoną stebėjo žurnalistas Jimas Reidas, vėliau viską aprašęs spaudoje, ir tai filmavęs K Foundation bendražygis Gimbo (Alanas Goodrickas).
Jau vėliau Drummontas teigė, kad galėjo sudegti apie 900 tūkstančių, kiti pinigai buvo ištraukti per kaminą. Šią žinią tikrinę žurnalistai Škotijos saloje, kurioje viskas vyko, rado pinigų nuodėgulių, o vietiniam žvejui pavyko surinkti pusantro tūkstančio sveikų banknotų. Be abejo, būta ir abejojusių šio įvykio tikrumu.
Po keleto dienų Jim Cautey sunaikino vaizdo įrašus su įrodymais, tačiau praėjus dešimčiai mėnesių paaiškėjo, kad Gimbo slapta buvo spėjęs padaryti vaizdo įrašo kopiją, kuri tapo 67 minutes trunkančiu filmu „Watch the K Foundation Burn a Million Quid“ (liet. „Pamatyk, kaip K Foundation degina milijoną svarų sterlingų”), pirmą kartą viešai pademonstruotu praėjus metams po įvykio.
Savo poelgio motyvų nei vienas K Foundation narių įtikinamai nepaaiškino, galiausiai, pavargę nuo klausimų, 1995 metais jie paskelbė pranešimą, kuriuo pasižadėjo nekomentuoti šio įvykio priežasčių 23 metus. Tačiau dabar, kalbėdamas su žurnalistais, Drummontas prisipažįsta, jog gailisi to, ką padarė.
„Ypač sunku tai paaiškinti vaikams“, – sakė jis.
Galima manyti, kad vienas milijonas svarų – tai tik dalis sudegintų pinigų, kurie buvo skirti grupės reklamai. Tačiau patys atlikėjai teigė, jog tai buvo visa, kas jiems liko iš „The KLF“ uždirbto pelno. Dalį už albumą ir singlus gautų pinigų The KLF išleido mokesčiams, likusius skyrė įvairioms renginių išlaidoms. O sudegintas milijonas buvo uždirbtas iš vėlesnio atlygio už parduotus albumus.
Taigi, dueto teigimu, visi „The KLF“ uždirbti pinigai buvo arba išleisti, arba sudeginti.
Nors K Foundation yra davę tylos įžadus, kurie truks dar 10 metų, iš Cauty ir Drummonto naujienų galima laukti ir dabar. Pavyzdžiui, pastarasis 2005 lapkričio 21 dieną paskelbė „Dieną be muzikos“ (angl. „No Music Day“).
„Diena be muzikos – tai siekiamybė, tai idėja, neįmanoma svajonė, košmaras“, – skelbė Drummontas.
Atkreipti dėmesį į šią idėją prasminga. Tik neaišku, ar verta ją minėti. Be muzikos.
Žurnale "Miesto IQ" taip pat skaitykite:
* Šlovė kenkia sveikatai. Gyvenk greit, mirk jaunas?
* Kino kultas Indijoje
* Užupis - Respublika Respublikoje
* Kur investuosime žiurkės metais?
* Fondiu - tai maisto ir bendravimo filosofija