– Man rodos, nesutampa mūsų požiūris į darbą ir mūsų tikslai. Nenoriu sakyti, kad jų tikslai blogesni, tiesiog jie šiek tiek skiriasi ir kartais neįmanoma rasti kompromiso. Išėjau ne dėl to, kad išvykau mokytis į užsienį. Tai jau seniai brendo manyje ir dar prieš išvažiuojant kalbėjomės su grupės nariais. Paprasčiausiai būdama Prancūzijoje galutinai apsisprendžiau.
– Kokie dabar santykiai su grupės nariais, ar neliko pykčių?
– Džiaugiuosi, kad tarp mūsų išliko šilti santykiai. Žinoma, gal kažkas jaus nuoskaudą ar bus įsižeidęs, kad taip įvyko, bet, manau, bėgant laikui viskas susitvarkys. Mes, muzikantai, visada bendradarbiaujame, kuriame naujus projektus, todėl, manau, dar teks daug dirbti kartu. Manau, ir prie naujojo „Saulės kliošo“ albumo dar dirbsime kartu.
– Kartais koncertuose tave pavaduodavo sesė. Galbūt ji taps naująja „Saulės kliošo“ vokaliste? Ar kartu su tavimi grupės nepaliks gerbėjai?
– Dar nežinau. Šiuo metu „Saulės kliošas“ ieško naujos vokalistės, bet gali būti ir taip, kad ja taps mano sesuo. O grupės gerbėjai, manau, išliks tie patys, gal jų net pagausės, juk muzika ir „Saulės kliošo“ nuotaika nepasikeis.
– Kokie tavo ateities planai?
– Grįžusi įrašinėsiu „Brass Bastardz“ albumą, pabaigsiu mokslus muzikos akademijoje. O toliau dar nežinau, ką gyvenimas pasiūlys, gal vėl išvažiuosiu studijuoti į užsienį magistro laipsniui, o gal įrašysiu savo solinį albumą. Tai, ar dainuosiu kokioje nors grupėje, ar būsiu solo atlikėja, priklausys nuo labai daug dalykų, bet galbūt vienai dainuoti man priimtiniau.
– Ar, būnant Prancūzijoje, pasikeitė tavo požiūris į šią šalį?
– Kai esu čia, kiekviena diena atrodo skirtinga. Kartais apima jausmas, kad jau nebegaliu čia būti, pasiilgau draugų, namų, šiaip Lietuvos, bet kartais atrodo, kad norėčiau dar čia pasimokyti. Juk ši konservatorija yra stipriausia visoje Prancūzijoje. Paryžiuje aš išmokau tiek daug. Ne tik muzikos. Gavau ir daugybę gyvenimo pamokų (šypsosi).
– Kiek laiko truks mokslai užsienyje? Ar nesigaili išvažiavusi?
– Galutinai grįšiu vasario mėnesį. O kad išvažiavau, labai labai džiaugiuosi. Norėjau kuo greičiau nuvykti į tikrą didmiestį, patirti daug nuotykių, todėl išvažiuoti nebuvo baisu. Norėjosi prasiblaškyti, patirti kažką naujo.
– Ar jau pramokai prancūziškai? Gal netrukus išgirsime tave šia kalba dainuojant?
– Šiek tiek pramokau, bet dar toli iki „vidutiniškai“. Kai grįšiu į Lietuvą, būtinai toliau mokysiuosi prancūzų kalbos. Noriu ja dainuoti, repuoti ir šnekėti sklandžiai.
– Kas tau labiausiai patinka ir nepatinka Prancūzijoje?
– Man patinka Paryžius kaip miestas. Patinka prancūzų virtuvė. Ir kitų šalių virtuvės – čia jų tiek daug skirtingų. Prancūzijos sostinėje yra ką veikti: koncertai, įdomūs renginiai, parodos. Čia šiek tiek šilčiau nei Lietuvoje, nors dabar, gaila, jau smarkiai atšalo. Patinka, kad Paryžiuje tiek daug žmonių ir jie visi nėra pažįstami, kaip Lietuvoje. O nepatinka, kad čia viskas labai brangu. Kartais įkyri metro streikai, ypač, kai reikia kur nors nuvažiuoti. Nors kartais tai net savaip žavi. Jie nebijo savo valdžios, valdžia bijo jų. Jei prancūzams kas nors nepatinka, jie tikrai netylės uodegas pabrukę (šypsosi). Bet čia labai trūksta žalumos. Jos beveik niekur nėra, išskyrus kelis parkus, o naktimis juos užrakina, dėl to kažkaip net nejauku. Miestui trūksta mistikos, čia visi kiemeliai uždaryti vartais, niekur nepasislėpsi. Vilniuje mane labai žavi maži kiemeliai ir skverai, o čia viskas užrakinta.
– Ar nauja patirtis gyvenant svetimoje šalyje tave pakeitė?
– Manau, kad tikrai pakeitė. Aš jaučiuosi šiek tiek kitaip, supratau, kad svarbu turėti kažką savo, nes čia nieko tokio neturiu. Čia viskas laikina, nes atvažiavau neseniai ir dar nespėjau įsitvirtinti, susirasti bendraminčių ir kartu tai daryti jau per vėlu, nes tuoj reikės išvažiuoti. Žiūriu į žmones, čia jų tiek daug, tokia didelė konkurencija, jie turi labai stengtis, kad įsitvirtintų. Lietuvoje žymiai paprasčiau. Todėl pradėjau vertinti tai, ką turiu Lietuvoje, nes Paryžiuje dėl to reiktų smarkiai pakovoti. Lietuvoje aš turiu visas sąlygas, marias laiko tam, kad galėčiau tobulėti, man nereikia ieškoti papildomo darbo, kad galėčiau pragyventi. Anksčiau to neįvertinau.
