Kartu su aktualios muzikos festivaliu „Gaida“ pristatomas projektas neabejotinai sudomins ne tik muzikos, bet ir kino meno gerbėjus. Skambės Nymano muzika Peterio Greenaway’aus filmams „Prospero knygos“ ir „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, Akinoros Nagaokos animuotam japonų filmui „Anos Frank dienoraštis“, o rodant klasikinę nebylią Dzigos Vertovo 1929 m. juostą „Žmogus su kino kamera“ girdėsime gyvą Michaelo Nymano grupės taperiavimą.

Kažkada (1976 m.) Nymano aranžuotoms 18-ojo amžiaus Venecijos dainoms atlikti suburtas ansamblis, šiandien primenantis džiazo ar roko bendą, Vilniuje muzikuos su unikalaus tembro britų dainininke, daugelio Nymano kūrinių „balsu“ – Sarah Leonard, kurią pats kompozitorius vadina „berniukišku sopranu“.

Kuo ypatingas Michaelas Nymanas (Maiklas Naimanas)? Šis buvęs muzikologas ir žurnalistas garsus ne tik tuo, jog rašydamas apie muziką pirmasis pavartojo sąvoką minimalizmas, o vėliau tapo vienu ryškiausių šios pakraipos atstovų Jungtinėje Karalystėje (kitas žymusis britų minimalistas Gavinas Bryarsas „Gaidoje“ svečiavosi 2003 m., o amerikietiškąjį minimalizmą „pačiupinėti“ galėjome praeitų metų „Gaidoje“ Steve‘o Reicho ansamblio koncerte).

Būdamas „bitlų“ tėvynainis ir bendraamžis (g. 1944) Nymanas negalėjo būti nepaveiktas stipraus britų popmuzikos lauko: tiesioginės įtakos gal ir nebuvo, nors muzikos melodingumas, emocionalumas ir prieinamumas daugeliui klausytojų neretai skatina vadinti Nymano muziką „populistine“.

Savitą antspaudą Nymano kūrybai uždėjo ir jo žavėjimasis anglų baroko melodistais – Purcellu, Handeliu – kaip ir apskritai 16–18 a. muzika, ypač susijusia su teatru, šokiu ir dainavimu. Kritikai rašo, kad Nymanas, kaip ir baroko meistrai, geba būti vienu metu ir populiarus, ir rimtas.

Michaelas Nymanas yra sukūręs muzikos dramos teatrui, šokiui, kamerinę operą, greta koncertinės muzikos – garso takelius madų demonstravimui, tačiau plačiausiai žinoma yra Nymano muzika kino filmams.

Turbūt daugelis prisimena Jane Campion filmą „Fortepijonas“ (1992), kur muzikos garsai vaidina ne menkesnį vaidmenį nei personažų dialogai. O su Peteriu Greenaway‘umi kompozitorius bendradarbiavo, kuriant 11 filmų nuo 1976 iki 1991 metų. Taip pat kūrė Volkerio Schlöndorffo (The Ogre, 1996), Neilo Jordano (The End of the Affair, 1999), Michaelo Winterbottomo (Wonderland, 1999, The Claim, 2000) ir kitų režisierių filmams.

Nymanas kaip ir daugelis šių dienų kompozitorių (S. Reichas, Ph. Glassas, L. Andriessenas ir daugelis kitų) tarsi koks džiazo ar roko guru savo muziką atlieka su paties suburta „pastiprinto garso“ grupe, kuriame groja akustiniu fortepijonu. O muzikoje jam svarbiausia užkabinti klausytojų emocijas. Ar Nymanui tai iki šiol pavyksta, galės patikrinti ir lietuvių publika, atėjusi į koncertą lapkričio 27 dieną.