Įsivaizduokite vietą, kurioje ne tik telpa, bet ir dera abu šie dalykai, pridėkite kompaniją geriausių draugų, viską įvyniokite į lengvą lietaus pritvinkusio oro svaigulį ir aptaškykite purvu, iš kurio gelbsti nuo vaikystės nedėvėti „guminukai“ – štai Jums festivalis.

Dalyvavę patvirtins, muzikos festivalis - ne tik renginys. Tai gyvenimo būdas. Tai trys dienos bebortės muzikos, sujungiančios kartas ir nacijas. Tai šimtatūkstantinis taikos laukas.

Savi tarp svetimų

Kai draugai pasiūlė aplankyti nuo 1997 m. Vokietijoje šėlstantį „Hurricane“ roko muzikos festivalį, kiek abejojau. Trys dienos be normalaus maisto, kavos ir poilsio man, užkietėjusiai migrenininkei, atrodė lyg nesibaigiantis košmaras.

Surizikuoti privertė elementarus smalsumas. Žmonės, grįžę iš tokių renginių daug ir išraiškingai pasakoja, tačiau visų jų akyse lieka kažkas neišsakyto. To paslaptingo kabliuko ir išsiruošiau ieškoti.

Be to, juk negalėjau atsisakyti pamatyti keletos savo dievaičių.

Mintyse krautis daiktus pradėjau gal prieš savaitę. Susikaupė visas lagaminas, kuris vėliau kėlė aplinkinių juoką – suprantama, tokia buvau vienintelė. Šioks toks kilometražinis atsilikimas nuo draugų vertė lėkti „non-stop“. Festivalio laukimas ištiesino žmonijos seniai prakeiktus lenkų kelius, o skrandis drąsiai priėmė greito maisto iššūkius.

Artėdami prie pažadėtosios žemės, pamažu ėmėme atpažinti savus. Nuo daiktų išsipūtę mašinų salonai, pro langūs kyšantys dredai, margaspalviai skarmalai, naujam gyvenimui paruoštos vėliavos. Kažkam iš draugų išsprūdo, jog tokiose vietose su prabangia mašina gėda ir pasirodyti. Festivalis - pirmiausia globalistų ir „greenpeasų“ fiesta, kitaip nepavadinsi.

Purvas

Prieš išvažiuojant nuolat stebėjome orų prognozes – visos jos žadėjo tris dienas nepaliaujamų liūčių. O tai savo ruožtu turėjo sukurti tikrąją tokių festivalių, kaip „Glastonbury“ ar „Hurricane“ atmosferą, kuri be purvo – tiesiog neįsivaizduojama.

Tarp tūkstančio mašinų palikę savają, daiktus susikrovę ant skolinto karučio tapome panašūs į benamių šeimyną. Tiesa, tokie aplink buvo visi – virtinė žmonių baisiame karštyje tempiančių savo nešulius ir sunkiai klampojančių šviežiame rytinio lietaus purve.

Reikia pripažinti, jog pradžioje kiek gąsdinęs purvas, jau po poros valandų įgavo pakankamai malonų kvapą ir tapo savas, kaip gimtoji lietuviška žemelė. Adaptacija prie šios klampios medžiagos neįtikėtina – pirmą kartą aptaškytas niršti ir visą festivalį siunti velniop, po antrojo – jau išspaudi šypseną, trečią - pats pusnuogis puoli jame taškytis. Jei taip ir toliau, galima užsimanyti ir paragauti.

Tikrasis festivalis – „palapinyne“

Vėliau į festivalius atsvykusiam įsikurti visada sunkiau. Tuomet ieškant vietos savo palapinei, nesvarbu nei purvas, nei netoliese baisiausią smarvę skleidžiantys tualetai. Žmonių čia daugiau nei jiems skirtų kvadratinių metrų. Gyvenimas „palapinyne“ pirmiausia tuo ir „smagus“ – čia niekada nebūsi vienas. Žinodami tą faktą daugelis iš anksto pasirūpina erdviais laikinaisiais namais, o tai garantuoja neišvengiamą draugystę naktį ir dieną.

Atvykėliai, bandantys sušvelninti laukinio turizmo malonumus, į gyvenamąją festivalio zoną atsitempia šaldytuvus, kompiuterius su milžiniškais vaizduokliais, televizorius, kompaktinių diskų grotuvus su galingais stiprintuvais, net savo tualetus. Akys užkliuva už keisčiauisių daiktų, pradedant prispučiamomis lėlėmis, kurios panaudojamos vietoje vėliavos, baigiant - rankinio futbolo stalais.

Pastarasis žaidimas, vertas atskiro pasakojimo – jau vien jo gabenimas per dižiuosius purvynus privertė jo šeimininkus kaip reikiant pasikankinti. Bet kenčiantiems – dangus, ar bent jau angelų sargų draugija: pagundai palošti neatsispyrė net teritorijoje patruliavę raiti policininkai. Rodos, buvo sužaistos draugiškos varžybos.

Išsiskirti – „Hurricane‘o“ stilius. Jei ne savo apranga, kojinėmis, batais ar šukuosena, tai bent palapine, dėl kurios orginalumo neoficialiai kovojama. Didžiulės jurtos, indėniškos palapinės, iš kariuomenės skolintos pastogės... Galima stebėti net iki smulkmenų – rūbų ir muzikos - apgalvotus vakarėlius, kad ir arabišką naktį. Pamažu imi akivaizdžiai suvokti, jog būtent čia, o ne ant scenos, vyksta pagrindiniai pasirodymai. Būtina pridurti, jog originalumo demonstravime yra ir praktiškoji pusė – naktį, ieškant savo guolo, bet koks išskirtinis orientyras pasakiškai praverčia.

Ištirpusios sienos

Įsikūrus daugiatūkstantiniame palapinių miestelyje, topteli, o vėliau pasidaro akivaizdu, jog į koncertinę zoną užsuka gal tik pusė visų atvykusiųjų. Taip jau yra: vieniems festivalis – galimybė pabūti su draugais, kitiems – atrasti naujų, tretiems – visiškai pasinerti į muziką. Visi trys laiko leidimo būdai veikia tuo pačiu nuostabiu proto išvalymo mechanizmu – nors kūnas grįžus ir prašosi poilsio, galvoje kosminis relaksas, ramybė ir noras dalintis tuo, kas patirta.

Apie turistavimo džiaugsmus, vokiškas dešreles ir sumuštinius pusryčiams nekalbėsiu. Verčiau papostringauti apie tautų draugystę. Nustebino jau vien tai, jog Lietuvą žmonės žino. Žino ne tik vokiečiai, bet ir britai, graikai, amerikiečiai. Atpažįsta mus netgi iš kalbos manieros ir kai kurių necenzūrinių ir nelabai lietuviškų žodelių – „litauen“, girdėdavome vos nusikeikę.

Tačiau minimaliu Lietuvos žinojimu viskas ir pasibaigia. Net ir vokiečiams mūsų šalis atrodo labai jau tolima. O vienas Jungtinių Amerikos valstijų atstovas už mūsų nukaktą kelią žemai galvą lenkė...

Kaip bebūtų, prisijungti prie lietuviško stalo ir pabendrauti neatsisakė nė venas pro šalį keliavęs muzikos mylėtojas. Festivalio dienoms baigiantis galimybė pasisvečiuoti daugumoje aplinkinių valstybių atrodė itin reali.

Muzika ir dar kartą muzika

Kadangi iš esmės į festivalį važiavau dėl muzikos, pionieriškai žygiavau į mylimų, nežinomų ir intriguojančių grupių pasirodymus. Apie 70 pasaulyje dievinamos muzikos grupių žaliojoje ir mėlynojoje scenose, dar pora dešimčių neatrastųjų „sound wave“ palapinėje – pasirinkti tikrai buvo iš ko. Iš pačių muzikantų pareiškimų tapo aišku, jog ir jie vieni į kitus pasižiūrėti atvažiavo. Tam, kad per tris dienas pamatytum daugiau nei septynias dešimtis grupių ir atlikėjų, reikia ne tik fiziškai (daugelis nuo garso gynėsi spalvotais ausų kištukais), bet ir moraliai pasiruošti.

Kaip dažnai nutinka, pačių mylimiausių, žinoma, neišvydau, tačiau savuosius atradimius jokiu būdu negaliu vadinti blogybe. Nesumeluosiu tvirtindama, jog didžiausią įspūdį paliko šiek tiek į „White stripes“ panaši jaunuolių porelė - „Blood Red Shoes“. Dviejų britų pademonstruotas energijos užtaisas tiesiog vedė iš proto. O iškart po jų pasirodę norvegiškieji electro rokeriai „Datarock“ įpylė dar daugiau žibalo ir taip degančion galvon.

Apie tai, ką su gitaromis išdarinėjo „Sonic Youth“, sunku nutylėti, kaip ir apie grupės bosistę – nežinau, kas aplinkinius kaitino labiau.

„Placebo“, nusimetę sijonus, bet vis dar propaguojantys homoseksualumą, scenoje, tikrąją to žiodžio prasme, dirbo visą jiems skirtą laiką. Ypatingą atmosferą kurė „Block party“, o sekmadieninis „Pearl jam“ pasirodymas ištrynė viską, kas galėjo nors kiek apkartinti prisiminimus.

Visagalės meilės glėbyje

Kai brauniesi prie scenos ir tave draugiškai praleidžia nelabai draugiškai atrodantys Marilyn Mansono gerbėjai, dar nieko neįtari. Bet nepažįstamieji šypsosi, kai perki alų, ir kai klampoji purve. Kai lauki eilėje į dušą maloniu balsu ir kalba, kurios nesupranti, jie kažką tau patarinėja...

Gražu ir gera, nors verk. Nejučia ima vaidentis, jog sugrįžo gėlių vaikų laikmetis, o visi aplink skandinami vieno didelio meilės jausmo. Gal todėl pirmadienio ryto policininkų pranešimai, dėkojantys už kultūringą elgesį, nebeatrodo keisti - tradiciškai nė vieno incidento.

Nesunku pastebėti, jog didžiąją festivalio lankytojų dalį sudaro žavus alternatyvaus plauko jaunimas. Čia visiškai nesvarbu kokiai subkultūrai priklausai - visi vienijami muzikos ir purvinų „inkariukų“.

Kvailiojantys žmonės viščiukų, meškučių ar kitokių padarų kostiumuose, vyriškos moterys ir moteriški vyrai, bohemiškai nusiteikę žvilgsniai ir prieš akis šmėsčiojančios įžymybės, veidu į batus smigęs pankas ir čia pat trypiantis baltu kostiumu pasidabinęs grandiniuotas puošeiva – festivalyje rasite visko. Čia galima išsirėkti, gulinėti ant žemės, vartytis pusnugiams purvynuose, ir visa tai bus suprasta, palaikyta, atleista. Čia naujasis kaimynas tau gali netyčia apvemti koją ar nusilengvinti ant tavo palapinės... O tu gali padaryti tą patį ir būti ramus, kad už tai nebūsi sumuštas. Faktas – festivaliuose medicinos seserys, kaip ir policijos pareigūnai, nuobodžiauja.

Tu turi ten būti

Muzikiniai festivaliai - ne tik eilinis „tūsas“. Tai parama trečiosioms šalims, visuotinės meilės ir lygybės skleidimas. Tai savo kultūros pristatymas ne tik maistu, kurio pasirinkimas dažnai platesnis, nei dalyvaujančiųjų geografinė padėtis, bet ir savotiškame turguje pardavinėjamais niekučiais. Festivaliuose dažnai dirba savanoriai – žmonės, kuriems nesvetimos labdaros idėjos, arba žavus jaunimėlis, kitaip neįstengaintis įsigyti išsvajoto bilieto. Čia klesti kultūrinis gyvenimas, čia išreiškiamas solidarumas su kovojančiais prieš narkomaniją. Festivalių metu žmogui leidžiama stebėti meną, pačiam juo užsiimti ir taip tapti didžiulio performenso, vadinamo festivaliu, dalimi.

Pirmadienio rytą, kai palapinių miestelis ima tuštėti, tuštėja ir palaimos prisipildę jausmų kanalai. Nostalgiškai palydimi biotualetai ir vaiduokliškai tuščios palapinės, kurios dar vakar šurmuliavo tūkstančiais balsų, atrodo gana kraupiai. Karo lauko kapinynas.

Iš kiekvieno tokio muzikinio įvykio galima parsivešti skirtingus prisiminimus. Lietus, purvas, klaustrofobiška žmonių apsuptis, ausyse spengiantis triukšmas...Arba vaivorykštėmis paženklinta tautų vienybės ir hipnotizuojančios muzikos fiesta.

Nenuneigiama tiesa - net ir į patį purviniausią, lietaus, sugedusių dešrų ir skrandį tampančių sumuštinių sugadintą festivalį norisi sugrįžti.

Renginys nuotraukose:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją