Daugeliui šių muzikos dinozaurų melodijos – jaunystės ar vaikystės prisiminimai, kitiems – pirmieji laisvės gurkšniai, nepažinto, kitokio pasaulio atspindžiai.
Dažnas klausytojas pripažįsta, kad jie taip ir liko vieninteliai vilties spinduliai niūrioje šiuolaikinės lietuviškos muzikos padangėje, kurioje – vienadienės žvaigždės, beprasmiai tekstai, betikslis darkymasis scenoje.
Tiesa, dalis nebekoncertuojančių grupių gerbėjų ilgisi ne tik muzikos, koncertų, savo dievukų pareiškimų – ilgimasi jaunystės, kurioje karaliavo šie muzikantai.
Jaunesnioji karta „Anties“ siautėjimus, „Foje“ melodijas ir „Bixų“ šėliojimus prisimena miglotai, todėl grįžta prie šių grupių tam, kad suprastų jų fenomeną. O dažnas fanas pripažįsta, kad senų įrašų klauso ne tik dėl muzikos, bet ir dėl vis dar gyvos jos idėjos.
Klausytojų nuomone, „Hiperbolė“ alsuoja devintojo dešimtmečio permainomis ir maištu, „Antis“ – Sąjūdžio laikų politiniais motyvais, „Foje“ – vėlesnių metų išlaisvinimo idėjomis, kurios buvo tapusios maištaujančio jaunimo manifestu.
Dažnam auksinius šių grupių laikus primena televizijos įrašai, pasakojimai, nuotraukos. Dažnas liūdi, kad niekas šiandien, kaip jie kadaise, nebesurenka pilnų stadionų, Vingio parko pievų, pajūrio kopų.
Nostalgija, prabėgusio laiko paieškos kelią norą dar sykį išgirsti, pabūti kartu. Nostalgiją jaučia ir pačios grupės, dažnai mėginančios tai vienur, tai kitur šmėstelėti, vėl pagroti gyvai, išleisti senų, bet patikrintų dainų albumą.
Neseniai šurmuliavusiame dešimtmečio nuo „Foje“ subyrėjimo koncerte, pavadintame „Foje“ gali skambėti kitaip“, tikrieji šios grupės nariai tyliai susėdo ant Vingio parko estrados laiptų ir dar kartą sugrojo kelis akordus, leisdami suprasti, kad atsikurti neketina ir savo paminklo statybose dalyvauti nenori.
Kadaise legendinei „Hiperbolei“, kitaip nei „Foje“, mėginusiai sugrįžti, sėkmingai to padaryti taip ir nepavyko. Keli bandymai reanimuotis, dainos ir koncertiniai turai, kurie, nors ir sutraukė minias žmonių, daugelį nuvylė – pasirodė, kad grupė arba nebeturėjo ką pasakyti, arba jau nebemokėjo to išreikšti.
Dabar šios grupės nariai vengia kontaktų su žiniasklaida ir tyliai mėgaujasi gyvenimu, užsimindami, kad galbūt ateityje dar išleis geriausių dainų albumą.
Vis dėlto viena legendinė grupė pateikė siurprizą, išdrįsusi pareikšti, kad grįžta. „Anties“ lyderis Algis Kaušpėdas prasitarė nejaučiantis nostalgijos seniems laikams, bet turintis daug idėjų nūdienai. Prabėgus beveik 17 metų po paskutiniųjų koncertų, praėjusią savaitę kukliame draugų ir gerbėjų ratelyje „Anties“ vyrai vėl užlipo į sceną.
A. Kaušpėdo vadovaujamos bendrovės „Jungtinių pajėgų namai“ surengtame vakarėlyje skambėjo 10 naujų „Anties“ dainų. Gyva muzika, nemirštama charizma bei šiltas atlikimas džiugino klausytojus ir privertė grįžtelėti atgal: ta pati „Antis“, tik po daugelio metų – nejaugi.
Scenoje senojo „Anties“ šėlsmo stigo, bet naujasis subtiliai solidus įvaizdis atrodė beveik geriau. Nebuvo nei fejerverkų, nei blizgučių, tik nepriekaištingai sukirptu kostiumu vilkintis A. Kaušpėdas ir penki instrumentų virtuozai.
Kadaise „Antis“ buvo tituluojama laisvos muzikos ir atgimimo šaukle. Grupė pašiepdavo sovietinį gyvenimo būdą, ironiškomis dainomis kovojo su sovietiniu režimu. Kartais šie muzikantai buvo neįtikimai drąsūs: dainose apie medalius, partiją, tremtį žodžiai, nevynioti į vatą, vertė drebėti sovietmečio funkcionierius ir kvaišti iš džiaugsmo anuometinius jaunuolius.
Atgimstanti „Antis“ drąsos nepraranda. Sovietmečio saulei nusileidus, atrado naujų skaudulių, kuriuos, anot A. Kaušpėdo, tiesiog būtina apdainuoti. Jis priminė, kad šis „Anties“ pasirodymas – tikras pirmasis atsikūrimas. Visi ankstesni išėjimai į sceną tebuvę senų laikų atminimai, dulkės, nupučiamos nuo senų dainų ir albumų.
„Dabar grojame naują muziką, išpažįstame naujas idėjas. Atėjo laikas, reikia apmąstyto pasidalijimo, pokalbio su klausytojais apie tai, kaip mes gyvename“, – sakė „Anties“ lyderis.
Pasak jo, Lietuva vėl atsidūrė bręstančios krizės išvakarėse, todėl būtina apie tai kalbėti, rodyti tai žmonėms ir vėl, kaip kadaise, budinti tautą. „Mes labai sparčiai buržuazėjame, šaltėjame, aplink labai daug neigiamų minčių, emocijų, veiksmų, dirbtinumo, vartojimo“, – kalbėjo A. Kaušpėdas. Jis prasitarė, kad naujosios dainos bus būtent apie šias visuomenę kamuojančias problemas.
Pasak muzikanto, Lietuvos žmonės liko tie patys kaip ir Atgimimo laikotarpiu, tik jie kažką įgijo arba prarado: prikaupė daug materialinių turtų, bet prarado dvasią. Dabartinėje visuomenėje daug netikrumo, apie jį – naujosios „Anties“ dainos.
„Vaidiname kažką, kas nesame. Atsirado neva aukštuomenė, „pleibojai“ – viskas netikra. Praradome artumą, žmonės bijo pasisveikinti, nes jie jau neva neatitinka vieno lygio. Vartojimas, gerovė niekur neveda, jei mes negalvosime apie kitus dalykus“, – samprotavo buvęs Atgimimo šauklys, dar kartą išsiruošęs į lietuvių sielų medžioklę.
Atsikūrusi „Antis“ dainavo apie tai, ką ir žadėjo: meilę – gyvenimui, partijai, moterims, taip pat apie socialinius skaudulius. Žinoma, su begaline ironija.
Buvę „Anties“ ir kitų legendinių grupių gerbėjai, vis dar jaučiantys nostalgiją seniems laikams, pasak A. Kaušpėdo, labai mielai priima naujas dainas.
„Klausytojai gerai reaguoja į mūsų atsikūrimą. Tiesa, kol kas buvo tik vienas koncertas ir gana kamerinėje aplinkoje, bet žmonės liko sužavėti. Visi pastebi, kad dabartinė mūsų muzika panaši į tą, kurią grojome anksčiau, „Anties“ stilius išliko, bet pasikeitė dainos bei politinė socialinė atmosfera. Muzika ritminga, aštri, įdomiai sukomponuota. Laužomi muzikiniai standartai, muzika sudėtinga“, – dalijosi mintimis A. Kaušpėdas.
„Mūsų muzika orientuota į mąstantį žmogų. Tokių dabar daug. Galvojantys žmonės išklausys, susimąstys“, – viliasi „Anties“ vyrai.
Nors patys „Anties“ nariai ir tvirtina, kad dabartinis atgimimas pirmas ir vienintelis, prieš tai buvę trys grupės pasirodymai publikai irgi vertinami kaip sugrįžimai.
Paskutinis jų – 2003 metais surengti keturi koncertai, kuriuose po daugelio metų susirinkę „antinai“ stebėtinai greitai atgaivino įgūdžius ir puikiai sugrojo, įrašė kelis vaizdo įrašus, išleido DVD. Tuometį koncertų ciklą užbaigė grandiozinis teatralizuotas renginys Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, kur anksčiau vykdavo įsimintini „Anties“ kalėdiniai festivaliai. Tada dar kartą buvo įsitikinta, kad mūsų šalyje taip ir neatsiranda nė vieno atlikėjo, kuris galėtų surengti savo solinį koncertą tokio dydžio erdvėje.
Kitos legendinės grupės „Foje“ nariai, ne kartą klausinėti apie sugrįžimą, tvirtino, kad tai nieko nepakeistų. Pasak jų, svarbu džiaugtis šiandiena. Daugelis laukiančiųjų ar tebesiviliančiųjų grupės atgimimo guodžiasi, kad tam tikra prasme „Foje“ – vis dar gyva. Dainos skamba, muzikantai groja, taigi „Foje“ visada yra kur nors greta. Po to, kai su buvusiu „Foje“ lyderiu pradėjo groti ir buvęs grupės muzikantas Arnoldas Lukošius, koncertuose vėl sukuriama panaši atmosfera, panašus šėlsmas kaip senais laikais.
Andrius Mamontovas žiniasklaidai prasitarė, kad kalbėti apie atsikūrimą – beprasmiška. Muzikantai nebesivaizduoja savęs vėl grojančių kartu. Pasak jo, jei būtų kuriamos naujos dainos, turbūt nutiktų kaip „Hiperbolei“. Tos grupės grįžimas buvo įdomus, bet muzikantai numarino buvusį legendinės grupės įvaizdį. Iš šalies tai atrodė kaip uždarbiavimas. Senieji „Foje“ nariai nenorėtų, kad taip nutiktų ir „Foje“.