Šiuo menu nesidomi net ir kultūros specialistai, esantys Panevėžio valdžioje.
Nesulaukia klausytojų
„Pradedu galvoti, ar dar tikslinga mūsų žmonėms siūlyti tikrąją muziką“, – nuogąstavo pokalbį su „Senvage“ pradėdamas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios chorvedys ir vargonininkas J.Grubliauskas.
Prieš dešimt metų nusprendęs, kad miestui reikalingi aukšto lygio koncertai, dabar vyriškis su nerimu žvelgia į popmuzikos pavergtą visuomenę.
„Dabar ugdomas paviršutiniškas supratimas apie muziką. Mūsų žmonės atprato klausytis, jiems labiau norisi žiūrėti – tai daryti daug lengviau. Todėl šiuolaikinių žvaigždžių koncertai pritraukia mases, o profesionalių atlikėjų klausosi tik pavieniai . Man labai keistas toks nerimtas požiūris“, – kalbėjo pašnekovas.
Vos prieš dvi savaites Velykų proga J.Grubliauskas surengė sakralinės muzikos koncertą „Alleluja“. Jame koncertavo vienas profesionaliausių Lietuvos kolektyvų – Kauno valstybinis choras. Tačiau organizatorius tesulaukė saujelės klausytojų. Nors renginys buvo nemokamas, žmonių tai nepritraukė.
„Panevėžys visiškai nebesidomi tikruoju, mąstyti priverčiančiu menu“, – įsitikinęs J.Grubliauskas.
Jo manymu, dėl abejingumo profesionaliajai muzikai gali būti kaltas nepaliaujamas šių laikų triukšmas – žmonės pavargo nuo bet kokio garso, nebepajėgia klausytis ir susikaupti gilesniems apmąstymams.
Verslui neperspektyvu
Tačiau ne tik klausytojus sunku prisikviesti į sakralinės muzikos koncertus – sudėtinga sudominti ir renginių rėmėjus. Šiais laikais, pasak J.Grubliausko, verslininkams svarbiausia ne dvasinis žmonių turtinimas, bet sava kišenė. O rimta muzika pelno neneša.
Kaip „Senvagei“ pasakojo visuomenininkas, pastarajam koncertui surengti pagalbos jis kreipėsi į 21 miesto įmonę. Tačiau pritrūkusių penkių šimtų litų nepagailėjo tik vienintelė bendrovė.
„Ne kartą teko išgirsti, kad geriau litą duoti beverčiams žvaigždžių koncertams, į kuriuos ateina daugiau žmonių, nei mano renginiams. Vadinasi, verslininkams nė motais, kiek naudos turi remiamas renginys, svarbu – tokiu beverčiu maistu kuo labiau prikišti žiūrovų pilvus ir atsiimti pinigus“, – teigė vargonininkas.
Kaip pavyzdį, kad profesionali muzika nesulaukia dėmesio, J.Grubliauskas pateikė ir Panevėžio bendruomenių rūmuose rengiamą šventinį koncertą šios įstaigos jubiliejaus proga.
„Mano rengtuose nemokamuose koncertuose ne kartą dalyvavo tie patys atlikėjai ir chorai, bet dėmesio jie nesulaukdavo. Tačiau įsitikinęs, kad į Bendruomenių rūmų koncertą žmonės eis ir mokės didžiulius pinigus, nes ten bus atliekami populiariausi pasaulio miuziklai. Jei programoje skambėtų ne masėms skirti kūriniai, o rimta muzika, ir profesionaliausi kolektyvai klausytojų nesudomintų“, – savo nuomonę išsakė Panevėžio chorvedys.
Prasčiokų muzika
Žmonės, pasak vargonininko, jau pamiršo tikrąsias muzikos šaknis ir pasidavė tuščiam malonumui: „Iš sakralinės muzikos gimė visa europinė muzika – ji puoselėja amžinas vertybes“, – pabrėžė muzikos mylėtojas.
Greta tikrojo meno, J.Grubliausko teigimu, nuo seno eina ir prasčiokiškų pasilinksminimų muzika, anksčiau tokia skambėdavo smuklėse, baruose, gatvėse. Dabar ji taip išpopuliarėjo, kad iš landynių persikėlė į didžiąją sceną, į šešėlį nustūmė rimtąją muziką ir žavi visą tautą.
Dėl tokios neteisingos kultūrinės situacijos, J.Grubliausko įsitikinimu, kalta ir valdžia. Valdininkai, jo nuomone, turėtų patys domėtis kultūra ir parodyti žmonėms, ko verta klausytis, o ko – ne.
„Kiek tik rengiu koncertų, nė viename nesu matęs Panevėžio savivaldybės Kultūros skyriaus atstovų. Esu tikras, kad Sporto skyriaus specialistams praleisti bent vienas varžybas – didžiulis praradimas“, – „Senvagei“ teigė pašnekovas.
Vargonininkas nuogąstauja, kad kultūrą kuruojantys specialistai tik dangstosi skambiu pavadinimu – naudos iš jų darbo – itin mažai: „Neužtenka suorganizuoti renginį, reikia ir patiems domėtis kultūra“.
Nemoko dainuoti
Muzikos puoselėtojui ypač skaudu matyti dvasiškai apleistą jaunimą. „Jei duosime jauniems žmonėms tikrą meną, rezultatų iš karto gal ir nepamatysime, tačiau ateityje turėsime brandžią, mąstyti pajėgią kartą. Bet jeigu jaunuoliams kišime niekalą, tai jie ir liks tušti“, – pabrėžė su jaunimo choru dirbantis vadovas.
J.Grubliauską itin piktina mokytojų abejingumas mokinių kultūriniam išsilavinimui. Vyriškis prisimena, kaip jokios naudos nedavė pernai suorganizuotas nuostabus sakralinės muzikos koncertas, kuriame dalyvavo Lietuvos radijo ir televizijos vaikų choras. Jis buvo skirtas Panevėžio mokyklų bendruomenei, tačiau pasiklausyti talentingų atlikėjų nepanoro nė vienas miesto mokytojas ar mokinys.
Muzikos pamokose, pasak J.Grubliausko, šiais laikais kalama sausa teorija, o dainavimas ir muzikinio skonio lavinimas lieka antroje vietoje.
„Kam reikia tų apibrėžimų ir sausų žinių, juk tai dabar kiekvienas gali rasti internete. Bet dainavimo subtilybių savarankiškai neišmokstama, reikia vaikams parodyti, kaip valdyti balsą, kad jis gražiai skambėtų“, – įsitikinęs vargonininkas.
Kol mokytojai nesugebės vaikams įrodyti, kad dainuoti, kaip ir groti instrumentu, reikia išmokti, tol, pasak chorvedžio, į sceną lips muzikos neišmanančios „žvaigždės“.
Liko bažnyčioje
Mokytis profesionalaus dainavimo, J.Grubliausko nuomone, būtina nuo mažų dienų. Šią taisyklę vyriškis suprato iš savo patirties. Jis muziką atrado būdamas beveik pilnametis.
Giedoti ir groti vargonais jį paskatino dalyvavimas bažnytinėse apeigose. Susidomėjęs muzika, J.Grubliauskas mokėsi pas žinomus Lietuvos vargonininkus, o vėliau studijavo ir aukštojoje mokykloje.
Beveik keturiasdešimt metų panevėžietis dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime: dėstė muziką vaikams, vadovavo keliems Aukštaitijos sostinę garsinusiems chorams.
Dabar vyriškis dirba su nedideliu choru. Pagrindine jo veikla tapo giedojimas ir grojimas vargonais bažnyčioje. Tačiau ir šis darbas, pasak vargonininko, ne iš lengvųjų – į kiekvienas mišias reikia eiti susikaupus ir nusiteikus maldai.
Ne visi gali giedoti
„Dar šventas Augustinas sakė: kas gieda – meldžiasi dvigubai“, – pabrėžė J.Grubliauskas. Todėl, kaip tikino pašnekovas, groti mišiose – labai atsakingas darbas. Jausmingos giesmės turi sužadinti susirinkusiųjų mintis ir emocijas.
Tačiau pašnekovas pažymi, kad tokia giedojimo paskirtis kartais jau pamirštama. Džiaugsmingos giesmės vis dažniau ima skambėti monotoniškai ir graudžiai.
„Giedojimas bažnyčioje dažnai ne taip suprantamas. Pavyzdžiui, grigališkasis giedojimas negali būti verksmingas ir monotoniškas. Juk malda be jausmo – nieko nereiškia. Dievas nenori liūdesio, jis ragina mus būti laimingus, džiaugtis gyvenimu ir mylėti vieni kitus“, – neteisingą nuomonę apie bažnytines giesmes paneigė vargonininkas.
Ne mažiau muziko ausis rėžia ir kaimo bažnyčiose giedančios moteriškės, nes jos apie muziką neturi jokio supratimo. Nors ten besilankantiems žmonėms tokia giedojimo maniera, pasak J.Grubliausko, gal ir įprasta, profesionalo ausies „giedorkos“ visiškai nedžiugina: „Kaimo giesmės pamaldžiai nenuteikia, o blogiausia, kai gieda klaidingai ar visiškai ne pagal tokią melodiją“.
Toks žmonių požiūris, kad giedoti gali bet kas, vargonininką glumina. Jis įsitikinęs, kad bent jau bažnyčia turi stengtis likti ta vieta, kur skamba rimta, mąstyti žadinanti muzika.
