Pankrokas gimė šeštame dešimtmetyje JAV ir išgarsėjo kaip prieš valstybinę sistemą kovojantis roko muzikos judėjimas. Septyniasdešimtųjų viduryje jis išpopuliarėjo Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir kitur. Pirmąja pankroko grupe tituluojami amerikiečiai “The Ramones”, nors jie nebuvo tokie garsūs, kaip jų pasekėjai britai „The Clash” ar „Sex Pistols”.

Nuo pankų neatsiejamas stereotipas – „skiauterėtos“ šukuosenos, perimtos iš Šiaurės indėnų – nepalaužiamųjų Mohikanų. Jas nešioti vienas pirmųjų ėmė Wattie Buchanas, grupės “The Exploited” vokalistas. Pankrokas tapo tuo metu vyravusių pretenzingų roko grupių priešingybe.

Mintimis apie pankroką, pankavimą ir daug daugiau su „UrbaNation“ dalinosi dvi viename Vilniaus rūsyje repetuojančios grupės. „Va Taip Vat“ yra žinoma savo greitomis, linksmomis melodijomis ir gyvybingais tekstais. Pokalbyje dalyvavo keturi iš septynių grupės narių – būgnininkas Stepas, bosistas Donatas, vokalistas/gitaristas Karolis aka Keptuvė ir trombono skambesį valdanti vienintelė mergina Siga.

Kartu diskutavo ir lietuvių punk scenos feministės „Zimbabwe”. Tai keturios energingos merginos, vengiančios bet kokių įmanomų socialinių bei muzikinių rėmų - Julia (vokalas), Eliza (gitara ir vokalas), Raminta (bosinė gitara ir vokalas) ir Eglė (būgnai).

Kaip į šią muziką ir gyvenimo stilių atėjote jūs?

Stepas (Va Taip Vat): Pradžia buvo tokia, kad tiesiog norėjosi groti. Ir kadangi groti nelabai mokėjome, tai pankrokas labai tiko (visi juokiasi). Juk taip ir buvo!

Eliza (Zimbabwe): Mums pradžia buvo GreenClub‘as – undergoundo klubas, kur ateidavo jauni žmonės, matydavo, kaip groja kiti, ir patys užsinorėdavo groti. Dar atvažiuodavo užsieniečiai...

Stepas: Jo, gražūs tokie, ir mergos atvažiuodavo su daug auskarų. Tai labiausiai ir įtakojo (juokiasi). O iš tikrųjų – iš pradžių pradėjom groti paprastą rokelį, kol pramokom. Ir jūs („Zimbabwe” - aut. past.) gi iš pradžių grojot funk‘ą visokį ir taip toliau. Prasidėjo grojimai, prasidėjo vaikščiojimai į GreenClub‘ą, kur vyravo gryna alternatyvi subkultūra. Taip ėmėm patys kažką daryt ir „užsikabliavom“.

Lietuvoje pankrokas ėmė krebždėti aštunto dešimtmečio vidury. Kas iš pirmtakų jums reikšmingi šiandien?

Julia (Zimbabwe): Yra nupezusių senių, kurie dabar tik šiaip bando išsilaikyti, darydami absurdiškus projektus, leisdami daug nevertas knygas ir bandydami atgaivinti savo legendą, bet nesėkmingai.

Donatas (Va Taip Vat): Vis dėlto, Atsuktuvas lieka toks vienintelis. O Lietuvos pankroko etalonu iki pat šios dienos laikyčiau grupę „Turboreanimacija“. Bent jų muzikoj randu daug to, ko kiti nenaudoja.

Eliza: Vyriausia iš iki šiol grojančių – jau dešimt metų atšventusi grupė „dr.GREEN“. Visi priprato, kad jie yra aktyviausi ir organizuoja daugiausia renginių.

Keptuvė (Va Taip Vat): O man kita tokia grupė įstrigo – „Hidroelektra“. Jie išreiškė tokį ir politinį, ir nepolitinį požiūrį.

Pasaulyje pankroko tekstuose buvo atvirai kritikuojami politiniai ir socialiniai reiškiniai. Viena įtakingiausių britų punk grupių grupių „Sex Pistols“ su dainomis „God Save the Queen“ ir „Anarchy in the U.K.“ atvirai menkino šalies politinę sistemą. Kiti buvo žiaurūs ir visai neromantiškai apdainuodavo meilę ir seksą. Kaip glaudžiai pankroko muzika yra susijusi su ideologija?

Stepas: Na taip, kažkada tai buvo neatsiejama, dabar nežinau. Bent jau mūsų grupė yra apolitiška. Donatas: Mes kiekvienas turime savų idėjų, kurių laikomės, bet kad mes apie jas būtinai dainuotumėm, taip nėra.

Keptuvė: Mano nuomone, pankrokas, ar jis politinis, ar nepolitinis, yra tiesiog paprasčiausias maištas.

Stepas: Ir galbūt tai yra gyvenimo būdas. Dėl to atsirado ir visos tos idėjos.

Mums kalbantis, ateina dar dvi „Zimbabvių“ merginos - Raminta ir Eglė. „Ar jūs pankės?“ – reikalaujamai klausia Stepas. Šios neigdamos sušunka NE, o mes toliau gilinamės į istoriškai susiklosčiusią pankų filosofiją.

Eliza: Iš tiesų, Lietuvoje viskas prasidėjo dar Sąjūdžio laikas, kai buvo aktualios kitos problemos. O šiandien atsiranda tarsi ir naujas pankrokas.

Julia: Gal net nepavadinsi jo nauju. Pavyzdžiui, Baltarusijoje, kur pankų grupių yra nemažai, dauguma jų – labai stipriai politiškos, jų tekstai apie politiką, apie žmogaus laisvę. Jie ten žiauriai užsidegę. Kur daugiau priespaudos, ten ir pasipriešinimas didesnis. Čia, Lietuvoje, mes jau lyg ir jaučiamės laisvi, nelabai yra kaip kovoti už tą patį, todėl gvildenamos kitos temos – gyvūnų teisės, vartotojiškumas. Tuo tarpu Baltarusijoje kova su supermarketais dar ne tokia aktuali.

Jiems svarbiau, jei galima taip pasakyti, kiti egzistencijos lygiai – tai, kas eina pirmiau. Sąjūdžio laikais ir Lietuvoje kova buvo stipresnė, buvo didesnis pakilimas, kurį kiekvienas išreiškė savaip.

Stepas: Na, tai natūralu, tai yra pankroko anarchija. Pas mus žmogus yra laisvesnis, todėl ta anarchija ne taip jaučiasi. O kai yra priespauda, yra kovojama būtent dėl tos anarchijos, dėl tos laisvės, dėl freedom!

Donatas: Man atrodo, kad pankrokas ir visas pankavimas yra tiesiog leidimas kiekvienam reikšti tai, kas pačiam yra svarbu. Pankavimas – tai nėra skiauterė ar dar kažkas, tai vidinė būsena, pavadinkim taip. Tai tiesiog noras išreikšti save. Ir tavo reikalas, ar tu būsi politiškas, ar apolitiškas, ar už gyvūnų teises, ar už žmonių teises, tai yra tavo saviraiška.

Stepas: Ar tu būsi už „nevalgyk medaus“ ar už „valgyk mėsą“. Tiesa, veganizmas – čia toks labai didžiulis mados reikalas, propaguojamas jos pasekėjų, kaip ir „straight edge‘avimas“ (apie kurį „Urbanation“ jau rašė praėjusiame numeryje - aut.past.), ir taip toliau.

Čia mūsų pokalbis virsta iš visų pusių klegančia diskusija, kas vegetaras, kas ne, kam tai mada, kam požiūris, kam – tiesiog pasirinkimo laisvė, arba, kaip minėjo Donatas – tiesiog saviraiška.

Eliza: Bet iš mados išsivysto ir tai, kad tu imi galvoti, kodėl tu taip darai.

Donatas: Iš tiesų, jeigu tu tiki tuo, ką darai ir bandai patraukti daugiau žmonių, tai yra savotiškas tikslas, kodėl gi ne. Ir aš nesakau, kad tai yra blogai ar gerai – kiekvienam atskirai.

Ko gero, žinomiausia pankais save vadinanti šių dienų užsienio grupių yra „Greenday“. Bet štai vieni juos vertina, kiti sako, kad tai plačiajai visuomenei skirtas popsas.

Stepas: Kodėl, tai yra super grupė. Yra jaunų maištingų pankų, sakančių maždaug „aš mėsos nevalgau, mamos neklausau“, ir manančių, kad jeigu „Greenday“ tapo populiarūs, pasidarė pinigų, tai jau yra komercinės „šliūchos“. Bet tai – siauras mastymas.

Julia: Tai toks bobučių paskala“ „o žinai, jie pinigų pasidarė“. Bet juk tai nesvarbu. Žymiai svarbiau, ką jie daro, kaip.

Stepas: Kaip kad Natas (buvęs „Va Taip Vat“ vokalistas - aut.past.). Dar nė neišėjęs iš „Dangaus“ jis buvo nuteistas visos underground‘o scenos už tai, kad užsimanė publikos dėmesio, panoro pakliūti į televiziją. O aš galiu pasakyti, kad tikri pankai televizoriaus nežiūri.

Punkmuzika nepaiso jokių vieningų taisyklių, todėl tvarkingai jos aprašyti neįmanoma, o galbūt ir nereikia – netilpti į rėmus, tokia jau punk specifika. Pats pankrokas žinovų skirstomas į gausius smulkesnių žanrus - hardcore punk, Oi!, pop punk, ska punk ir daugelį kitų.

Netrūksta ir su jais susijusių artimų muzikinių stilių – post punk, new wave, grunge, psychobilly ir kt.

Ar visų šių atšakų mėgėjai sutaria tarpusavyje ir ar pankai bendrauja su kitomis subkultūromis?

Julia: Užsienyje pankroko scena žymiai labiau diferencijuota. Pas mus čia dar visai panašu į integraciją – yra ir hardcore‘as, pankrokas, ska. Mes visi kažkaip vienoj krūvoj. Bendri koncertai, grupės – taip yra Lietuvoje, Latvijoje. O didesnėse šalyse, pavyzdžiui Vokietijoje, ten visi susiskaldę ir nebendrauja tarpusavyje.

Keptuvė: Man atrodo, kad scenų atsiskyrimui didelę įtaką turėjo buvęs sovietinis blokas. Kai tik išsivadavom, pas mus visas pogrindis buvo vienas, toje pačioje scenoje. Vokietijoje tai jau praeitas dalykas. Kiekviena atšaka turi savo atskirą sceną, nes jie tai pradėjo daryti vos ne dešimt-dvidešimt metų anksčiau negu mes.

Julia: Gaila, kad Lietuvoje nėra tokios alternatyvios roko scenos, bet nepogrindinės. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra stipresnė „vidurinė“ scena (tarp pop ir underground - aut. past.), o pas mus būtent tokios ir nėra. Jeigu nori groti roką ar šiaip sunkesnę muziką, tai iš karto esi pogrindyje. Nors manau, kad net ir populiariojoje muzikoje, nebūtinai visiškame underground‘e, galima atrasti kažko įdomaus. Aišku, kalbu tik apie užsieniečius.

O kur jus visus dažniausiai galima sutikti? Kur renkasi pankroko scenos atstovai ir jų gerbėjai?

Vienbalsiai nuskamba atsakymas – čia, repeticijų rūsy!

Eliza: Šiuo metu, ko gero, vienintelė vieta yra klubas „Gyvas“ (neoficialus pogrindinis klubas Vilniuje, netoli legendinio „Geležinio kablio“ - aut. past.), kur vyksta draugiški koncertai, kur gali susitikti su bendraminčiais ir gerai praleisti laiką.

Dar keli faktai...

Vilniečiai pankai turi ir visą futbolo komandą - FC Vova, žaidžiančią Sekmadienio futbolo lygoje (SFL). Nors gausiomis pergalėmis žaidėjai nesigiria, vieninteliai visoje lygoje savo sąraše turi ir merginą – Eglę, garbingai pripažintą Miss SFL.

Svarbus pankų gyvenimo būdo principas – „Pasidaryk pats“. Kam pirkti, jei gali pasidaryti. Muzikantų žodžiais tariant, patys koncertai, simbolinės rinkliavos už įėjimą – tai ne tam, kad užsidirbtum, bet kad tiesiog galėtum kažką surengti, ir kad liktų bent „ant stygų“. Taip platinami ir Lietuvos pankroko muzikos įrašai – iš rankų į rankas, nes kam įdomu – tas viską susiras pats.

Sausio mėnesio „UrbaNation“ numeryje skaitykite:

Andriaus Mamontovo ir Algirdo Kaušpėdo pokalbį apie tai, kad Lietuvos muzikai reikia maištininkų;

Susipažinkite su techno stiliumi ir iš proto vedančiais „Gnarls Barkley“;

Atraskite lietuvius „Dublicate“;

Apsilankykite Nick Cave ir atgimusios baltiško metalo grupės „Andaja“ koncertuose;

Sužinokite viską apie aktorių Jack Nicholson;

Gaukite patarimų, kaip įsigyti snieglentę ir raskite krūvą kitos įdomios informacijos.