Naujus įrašus prodiusavo vienas geriausių pasaulio roko prodiuserių Steve Albini, todėl jo pasirodymo bent jau aš nekantriai laukiu.
Rygoje koncertavo beveik originali „The Stooges“ sudėtis su broliais Ron (gitara) ir Scott (būgnai) Ashetonais bei žinomu bosiniu gitaristu iš grupės „Minutemen“ Mike‘u Wattu, kuris pakeitė mirusį Dave‘ą Alexanderą.
Kaip ir tikėjausi, jie grojo vien seną „The Stooges“ repertuarą: „1969“, „TV Eye“, „No Fun“, „Raw Power“ ir, žinoma, nemirtingą „I Wanna Be Your Dog“. „Lust for Life“, „Nightclubbing“ ir sultingąją „Candy“ Iggy pasitaupė soliniams koncertams.
Iggy Popas scenoje atrodė toks pats energingas kaip ir daugiau nei prieš dešimtmetį, kai teko matyti jo koncertą. Susidarė įspūdis, kad jis nelabai geros nuotaikos, bet tai, matyt, galima paaiškinti tuo, kad salė buvo tik perpus užpildyta.
Koncerto pradžioje Iggy didvyriškai nėrė nuo scenos į minią, bet įsitikinęs, kad jos tankis nėra pakankamas, daugiau tokių bandymų nebedarė. Užtat mes turėjom galimybę stebėti Jo Didenybę Rokenrolą kelių metrų atstumu.
Skirtingai nuo Nicko Cave‘o koncerto, į Iggy Popą atvyko labai mažai žiūrovų iš Lietuvos, kas akivaizdžiai parodo vietinio roko istorijos supratimo specifiką – Nick‘o Cave‘o „Bad Seeds“ laimėjo prieš Iggy Popą su „Stooges“ santykiu maždaug 50:1, o pagal bendrą lankomumą – maždaug dvigubai.
Tiesa, pareiškusių norą dykai gauti bilietus į koncertą Lietuvoje buvo per pusantro tūkstančio, taigi bandau save paguosti prielaida, kad tai tik ekonominė problema.
Ketvirtadienį, gruodžio 7 dieną, Vilniuje koncertavo trys aštunto dešimtmečio glitter ir poproko grupės iš Didžiosios Britanijos: „The Sweet“, Suzie Quatro ir „Smokie“. Visi jie atskirai jau ne kartą grojo Lietuvoje, ir, atrodytų, publika jų jau turėjo atsikąsti.
Bet komerciškai patraukli pakuotė „trys prekės už vieną kainą“ priviliojo į „Siemens areną“ per 10.000 žiūrovų.
Panašios artistų pakuotės yra sudaromos gana dažnai ir kartais atrodo pakankamai patraukliai ar bent įpareigojančiai, kaip, pavyzdžiui, prieš keletą metų rokenrolo penkiasdešimtmečio proga surengtos bendros Chuck Berry, Jerry Lee Lewis ir Little Richard gastrolės. Kitos, kai sujungiamos sunkiai parsiduodančių po vieną grupių pajėgos – tarkim, „Woodstocko“ festivalio dalyvių „Ten Years After“, „Canned Heat“ ir „Iron Butterfly“ – kiek įtartiniau.
Trečios, pavyzdžiui, aštunto dešimtmečio disko žvaigždės arba „San Remo“ festivalio dalyvių komandos - visai prastai.
Britų poproko komandą, manau, galima priskirti antrajai kategorijai. Visas tris grupes vienija bendras laikotarpis ir panaši auditorija. Visus hitus jiems sukūrė garsi popdainų autorių pora Mike Chapman ir Nicky Chinn, o jų albumus leido bendro vadybininko Mickie Most leidykla „RAK“. Skirtingai nuo daugelio panašių „pomirtinių“ grupių čia matėme tikrą Suzie Quatro ir pagrindinį originalios „The Sweet“ sudėties gitaristą Andy Scott.
Suzie Quatro ir „The Sweet“ programos skambėjo pakenčiamai, tik „The Sweet“ vyručiams, likusiems be vokalisto, išdainuoti buvo sunkiau nei Suzie. Nors ir jai, nepaisant visai geros fizinės formos, šiek tiek pritrūkdavo balso.
Vis tik su labai retom išimtim britų ir amerikiečių pop ir rock muzikantai išlaiko padorų muzikavimo lygį, net tokiose atvirai pasipinigavimui skirtose kelionėse.
Apie koncertą užbaigusios grupės „Smokie“ pasirodymą nieko jums pranešti negaliu – sveikata brangiau.
Nesiginčysiu – ir „Iggy & The Stooges“, ir britų pakuotės koncertai yra panašaus pobūdžio. Senstantys muzikantai keliauja per pasaulį grodami prisiekusiems gerbėjams ir tiems, kas anksčiau negalėjo išgirsti. Skirtumai yra tik keli.
Pirmas – „The Stooges“ pripažinti viena svarbiausių ir originaliausių roko istorijos grupių, o britai buvo konjunktūriniais, dirbtiniais projektais net geriausiais savo laikais. Antra – Iggy nuo „The Stooges“ laikų spėjo daug ką nuveikti, o poprokeriai dešimtmečiais tik kartoja senus hitus. Ir trečia – „Iggy & The Stooges“ yra „Iggy & The Stooges“, o ne samdyti muzikantai po paveldėta iškaba.
Gruodžio 8-ąją, penktadienį, Kauno klube „Los Patrankos“ pagrindiniai laikinosios sostinės alternatyvaus roko scenos animatoriai grupė „Mountainside“ surengė ketvirtą mini festivalį „MountainRock“ ir tuo pačiu atšventė savo veiklos dešimtmetį. Kaip ir priklauso per gimtadienį, renginyje dalyvavo grupės „giminės ir draugai“: Kauno gotai „XESS“, Šiaulių britrokeriai „Brainers“, Vilniaus alternatyvaus roko grupė „IR“ bei dvi stiprios grupės iš Latvijos – „Mary Jane“ ir „Soundarcade“.
Gerai organizuotas ir įgarsintas festivalis parodė, kad Baltijos rokas stiprėja ir profesionalėja. Visos grupės paliko labai neblogą įspūdį – groja techniškai, skamba neblogai ir atrodo vis geriau. Tik kad žiūrovų į tokį neblogą renginį galėjo ateiti daugiau.
Vilniaus filharmonijoje paskutiniais metais retai vyksta džiazo ar improvizacinės muzikos koncertai, todėl buvo ypač smagu sekmadienį, gruodžio 10 dieną, čia išgirsti originalią tuvių kilmės avangardinę dainininkę Sainkho Namtchylak su jauna Lietuvos grupe „The New ARTrio“.
Sainkho Namtchylak daug kartų dalyvavo festivalyje „Vilnius Jazz“, o dabar sugrįžo tam, kad parengtų bendrą projektą „The Trip, or Inner Emigration“ su Lietuvos muzikantais.
„Kelionės“ siužetas – tai dialogas tarp dviejų labai skirtingų moteriškų balsų. Vienas yra vyresnis ir gilesnis, tarsi skleidžiantis amžių išmintį, o kitas – nekantrus, spinduliuojantis jaunatvišką gyvenimo geismą. Pokalbis su ilgesniais monologais vyksta vaizdžių, išraiškingų garso efektų fone, kuriuos sukuria elektroniniu būdu transformuoti originalūs perkusijos instrumentai ir neįprastai naudojamas akordeonas.
Pasaulio muzikos elementai padarė Sainkcho ir „ARTrio“ „vidinę emigraciją“ panašią į kelionę po pasaulį (Tibetas–Japonija–Sibiras–Kaukazas–bevardis didmiestis). Nepaisant kiek iš konteksto iškritusio Sainkcho poetinio fragmento, tai buvo labai malonus koncertas, labai tinkamas ramiam sekmadienio vakarui.
Norėtųsi, kad garsios vokalistės ir įdomios lietuviškos grupės bendradarbiavimas neapsiribotų vien šiuo pasirodymu.
