Pagal senstančio džiazo skalę Jason Moran yra dar labai jaunas – vos 35 metų pianistas. Jame puikiai sugyvena aiškiai matomi klasikinio fortepijono mokyklos požymiai, avangardiniam džiazui būdingas mąstymo originalumas ir netikėtas tarp tokio rango džiazo muzikantų, šiais laikais beveik nesutinkamas paprastumas. Rinkinuką papuošia elgesio natūralumas ir bendravimo betarpiškumas.
Koncerto metu Jason Moranas bandė apibrėžti savo kūrybinį credo kaip meno ir gyvenimo jungimą į vieną visumą. Visiškai nesuprantu, ką tai reiškia džiazo atveju – gal Niujorke jis koncertuoja savitarnos skalbyklose ir supermarketų automobilių stovėjimo aikštelėse? Nesvarbu. Prisimena senas geras posakis, kad kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą. Svarbu, kad tai, ką jis daro, yra nuostabu.
Puikiai besiorientuojantis ir įvaldęs įvairius džiazo stilius nuo regtaimo iki acid jazzo, Jason Moran laisvai pereina nuo vieno prie kito, pakeliui įterpdamas klasiką, roką, bliuzą, gospelą ir hiphopą.
Skirtingai nuo kitų, didvyriškom pastangom jungusių džiazą su kitais žanrais – roku, akademine muzika, folkloru, Jasonui Moranui ši daugialypė terpė yra natūrali. Galima spėti, kad jis užaugo gatvėje klausydamas hiphopo, namie džiazo ar bliuzo, o mokykloje mokėsi klasikinio fortepijono.
Visus šiuos elementus jis natūraliai integruoja į vieną visumą, visi jie jam yra vienodai svarbūs ir mieli. Jason Moran muzikoje nėra „aš meistriškai įterpsiu klasikos fragmentą ir įrodysiu, kad džiazas neblogesnis už akademinę muziką“ arba „jei jūs taip mėgstat tą roką, tiek to, pagrosiu roko rifus“ arba „juodaodžiai broliai varo hiphopą, ir aš varysiu hiphopą, kad jie manęs neatstumtų“.
Kyla klausimas, kodėl pagrindu visgi lieka džiazas. Galbūt dėl to, kad jis lanksčiausias ir lengviausiai adaptuoja įvairias naujoves, gal dėl to, kad su daugeliu iš tų žanrų džiazas turi bendras šaknis, o gal dėl to, kad jis suteikia atlikėjams daugiausia laisvės saviraiškai ir improvizacijai.
Neatsitiktinai Jason Moran per koncertą sakė, kad visa jų grojama muzika, kaip ir gyvenimas, yra bliuzas.
Daugumą jaunesnių džiazo pianistų jau po kelių išgirstų akordų galima priskirti vienai iš džiazo pianistikos bažnyčių: Chick Corea, Herbie Hancock, McCoy Tyner, Keith Jarreth, Oscar Peterson, Cecil Taylor, Erroll Garner, Thelonious Monk. Jason Moran nėra panašus nei į vieną iš jų, bet kartu jo grojime galima išgirsti ir McCoy Tynerio ekspresiją, ir Erroll Garnerio lyriškumą.
Tačiau net energingiausiuose momentuose Jasono Morano grojime nėra jokio agresyvumo, o pačiuose švelniausiuose kūriniuose – nė trupučio banalaus, verksmingo sentimentalumo.
Neseniai Vilniuje su Wayne Shorterio grupe koncertavo fantastiškos technikos, nepaprastai talentingas pianistas Danilo Perez. Jis taip pat įterpdavo akademinės muzikos citatas, grojo labai įdomiai, originaliai ir nenuspėjamai. Tikras fortepijono monstras, greičiau atbaidantis savo šalta elegancija ir begaliniu grožėjimusi savimi, nei traukiantis klausytoją.
Ne ką technikos požiūriu prastesnis Jason Moran, atvirkščiai, groja be jokio manieringumo, pozavimo ar noro pademonstruoti savo sugebėjimus. Tiesiog jam patinka groti, patinka muzika, kurią jis groja ir publika, kuriai ją atlieka.
Vienas mano išmintingas pažįstamas kažkada pareiškė, kad verta klausyti tik tos muzikos, kuri pakeičia gyvenimą. Ko gero, tai – super uždavinys. Yra ir tokios muzikos, bet žmogui tenka ją išgirsti gal tik porą kartų per gyvenimą. Mažesniu, bet realesniu muzikos uždaviniu galėtų būti gyvenimo gerinimas. Nežinau kaip kiti koncerto klausytojai, bet aš po jo išėjau į šiek tiek šviesesnį rudens vakarą su šiek tiek šiltesniu oru.
